Amsterdamas - tai sluoksniuotas pyragas

Kvapą gniaužia kiekvienas panirimas po tiltu, stebimės laivelio manevringumu ir kapitono meistriškumu.

Nėra Amsterdame pribloškiančių architektūros šedevrų, kokių gali išvysti Paryžiuje ar Barselonoje. Vis dėlto kiekvienas pastatas čia - unikalus meno kūrinys, sukurtas iš atskirų fragmentų per kelis šimtmečius.

Amsterdamo senamiestis nedidelis ir neklaidus - valandų valandas po jį galima vaikštinėti pėsčiomis ir spoksoti į ramią kanalų vandens tėkmę, į pro šalį dviračiais prašvilpiančius vietinius gyventojus, į jų buitį, perregimą pro užuolaidomis nedangstomus langus. Žinoma, ne dėl to į Amsterdamą plūsta turistai.

Vieniems - pragaras, kitiems - rojus

Prostituciją ir lengvus narkotikus dekriminalizavęs miestas traukia laisva atmosfera, kursto instinktus. Dažnam Amsterdamo svečiui, galbūt ir vietiniam, galima pritaikyti sparnuotą posakį, jog kiekvienas žmogus yra mąstantis gyvulys, bet pirma - gyvulys, o paskui - mąstantis.

Raudonųjų žibintų kvartalą įsivaizdavau apgaubtą paslapties skraiste. Tikėjausi, jog kūnišką meilę parduodančios merginos - žavios, gundančios savo kūno formomis, žvilgsniu, elgesiu, rafinuotais apatiniais drabužėliais. Deja...

Didžioji dalis Amsterdamo karališkojo muziejaus šiuo metu restauruojama

Raudona šviesa vitrinose apšvietė ant baro kėdžių sudribusias XXL formato juodaodes, į transvestitus panašias kartis su blondiniškais perukais, pavargusias keturiasdešimtmetes filipinietes...

Dauguma vitrinų buvo uždengtos užuolaidomis - moterys dirbo. Pastebėję, jog nepaprastai siaurose kvartalo gatvėse vėlų vakarą slampinėja vien vyrai - pasijutome nejaukiai. Absoliuti dauguma prostitučių klientų - nevalyvi, nuo narkotikų ar alkoholio apsvaigę juodaodžiai. Įspūdis slogus.

Lengvi narkotikai - marihuana, hašišas, haliucinogeniniai grybai parduodami ne tik specialiose parduotuvėse, bet ir kiekvienoje suvenyrų prekyvietėje. Populiariausia svaigintis "coffeshope" - kavinėje, kurioje šalia kavos, kitų gėrimų galima įsigyti ir narkotikų. Turistams rekomenduojami "coffeshopai", lietuvių supratimu, - klaikios skylės, skendinčios svaigiųjų rūkalų dūmuose tarsi rūke. Atmosfera jose panašesnė į pragarą nei į rojų.

Tačiau kalbant apie Amsterdamą pastarasis epitetas kažkodėl vartojamas dažniau.

Matyt, todėl, kad apkvaitusieji, pajutę nesvarumo būklę, jaučiasi lyg angelai. Ir visai nesvarbu, kad atrodo jie kaip benamės dvasios, šlitiniuojančios gatvėmis arba kaip bulvių maišai, kažkur tempiami gerų žmonių.

Penas dvasiai

Trokštantiems peno dvasiai Amsterdamas siūlo tris meno muziejus - Karališkąjį, Van Gogo ir Moderniojo meno. Karališkajame muziejuje saugomą solidžią Rembranto tapybos kolekciją pažiūrėti kvietė mimas, tačiau šio muziejaus apžiūrą atidėjau ateičiai, nes didžioji muziejaus dalis šiuo metu neveikia dėl restauracijos. Be to, labai jau traukė impresionizmo genijaus Van Gogo kūrybos šviesa.

Van Gogo muziejus - puikus edukacinės ekspozicijos pavyzdys. Pirmajame pastato aukšte pristatomas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios dailės kontekstas, supęs ir įtakojęs Van Gogo tapytojo kūrybą.

Antrajame aukšte chronologiškai išeksponuota paties menininko tapybos kolekcija.

Čia galima išvysti garsiuosius Van Gogo "Irisus", "Rugių lauką", kitus į visas dailės istorijos chrestomatijas įtrauktų kūrinių originalus. Trečioji muziejaus ekspozicija pristato patį menininką.

Joje - serija autoportretų, savarankišką dailės mokymosi procesą atspindintys eskizai bei drobės, dailininko knygos bei asmeniniai daiktai.

Džiazo klube drauge su profesionaliais atlikėjais improvizuoja ir gatvės muzikantai

Muziejaus ekspozicijos išėjimas veda tiesiai į suvenyrų parduotuvę. Van Gogo kūrybos apžavėti turistai atvirukams, kalendoriams, puodukams, sąsiuviniams ir kitiems niekniekiams, paženklintais impresionisto kūrybos motyvais, išleidžia kur kas daugiau pinigų nei už bilietą į muziejų.

Vaizdas - dar ne viskas

Apie Amsterdamo kavines, barus ir klubus lietuviai pasakytų - "skylė", "valgykla" arba "per brangus restoranas". Mes pasisėdėjimo vietas renkamės pagal eksterjerą, interjerą, baldus.

O štai olandams svarbu ne vaizdas, o atmosfera. Daugumos kavinių stilius - eklektiškas, perkrautas visokiais niekučiais, sienos nukabinėtos fotografijomis, sertifikatais, menkaverčiais paveikslais ar reprodukcijomis. Žodžiu, interjeras artimas kičui, baldai - seni ir nutriušę.

Tačiau niekas nė nemano nieko keisti ar remontuoti, nes tai sunaikintų specifinę užeigos aurą ir dvasią.

Klaipėdiečiams artimiausias pasirodė džiazo klubas. Gyva muzika jame skamba tik pirmadieniais (mums pasisekė). Įėjimas į klubą nemokamas, tačiau prasidėjus programai alus pabrangsta puse euro.

Pirmojoje programos dalyje skambėjo gana intelektualus džiazas, atliekamas jaunų muzikantų kvarteto (pianinas, saksofonas, kontrabosas, mušamieji).

Po pertraukos scenoje prasidėjo džiazo sesija. Ėmė keistis muzikantai prie būgnų, pianino, prie saksofonininko prisijungė juodaodis gatvės trimitininkas ir dar vienas vyresniojo amžiaus trimitininkas. Žinoma, atlikimo kokybė krito, tačiau ją kompensavo gyva improvizacija.

Atsisveikinome su Amsterdamu netyčia atrastoje keistoje kavinėje. Viešpaties Kristaus statula laimino bare stovinčius alkoholio butelius. Galbūt todėl, paprašę karšto kalėdinio vyno, gavome pussausio šalto.

Ledo pasaka Liubeke

Kiekvienas lietuvis, grįždamas iš užsienio, atlieka vieną svarbų ritualą - prisiperka didžiulį krepšį visokių nesąmonių, daugiausiai alkoholio, kokiame nors Vokietijos ar Lenkijos supermarkete.

Mūsų kelionėje šiam ritualui atlikti buvo pasirinktas Liubekas. Tiesa, prekyvietės Liubeke paprastesnės nei mūsiškiai prekybos centrai, tačiau turiningo apsipirkimo šiame mieste dar galima paspoksoti į viduramžišką kryžiuočių architektūrą.

Po raudonų plytų monstrų kuorais pasijutome kaip istoriniame kostiumų filme. Jei būtume atvykę į Liubeką kelionės pradžioje - galbūt įspūdžiai būtų dar aštresni.

Netyčia užkliuvo akis už reklaminio plakato, skelbiančio, jog Liubeke vyksta ledo skulptūrų festivalis. Už gurkšnį dirbtinio žiemos šalčio ir galimybę išvysti ledinio meno šedevrus nebuvo gaila devynių eurų.

Ledo parkas buvo sukurtas specialiame angare. Aštuoni galingi kondicionieriai jame palaikė dešimties laipsnių šaltį. Įėję į angarą, nuo grožio netekome žado.

Prieš akis suspindo keliskart už žmogų didesni ledo kūriniai, apšviesti visokiausiomis spalvomis: drambliai, meškos, arkliai, delfinai, drakonai, nykštukai, undinėlės, Kalėdų seniai, Kremliaus pastatas, Eifelio bokštas, kinų namas ir taip toliau.

Įspūdingai atrodė ledinis fortepijonas. Vaikams įrengta ledinė pilis-čiuožykla. Iš viso - apie šimtą ledo objektų.

Juos kūrė menininkai iš Vokietijos, Rusijos, Kanados, Armėnijos, Japonijos ir kt. šalių. Ledo skulptūros sunaudota šimtai tonų skaidraus ledo, atgabento į Liubeką iš Belgijos, Anglijos. Įsivaizduoti, kokio dydžio gali būti Liubeko ledo skulptūrų festivalio biudžetas, mums fantazijos neužteko...