Woody Allenas: "Norėčiau būti austre"

Parengė Aras MASIULIS

2012-11-30 18:52

"Mano gyvenimas nepanašus į filmą. Aš anksti keliuosi, vedu vaikus į mokyklą, paskui stojuosi ant bėgimo takelio - sveikatai. Paskui porą valandų groju klarnetu. Tai labai nuobodus, labai buržuazinis gyvenimo būdas", - sako amerikiečių kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris, rašytojas, džiazo muzikantas Woody Allenas, šiandien švenčiantis 77-ąjį gimtadienį.

Nežinau, kuo mane laiko. Keistu egzemplioriumi tikriausiai.

Aktoriai dirba su manimi tik tada, kai turi pertrauką tarp labiau viliojančių projektų. Jeigu aš skambinu aktoriui ir maždaug tuo pat metu jam skambina Stevenas Spielbergas arba Martinas Scorcese, jis nė nemanys eiti pas mane. Bet jeigu jis ką tik baigė filmuotis, gavo savo dešimt milijonų dolerių ir jam nėra kas veikti, kodėl gi nesutikus?

W. Allenas lydi į mokyklą vieną iš įvaikintų dukrų Manzie Tio Allen.

Jeigu aš sau pasidaryčiau tatuiruotę, tai būtų užrašas "Mama".

Vienintelis skirtumas tarp tragedijos ir komedijos yra tas, kad komedijoje žmonės randa būdą įveikti tragediją. Žinoma, humoras negali būti atsakymas į visus gyvenimo klausimus, bet jis yra kažkas panašaus į pleistrą. Tai tikrai geriau nei visą laiką vaikščioti sudaužytam.

Žinote, iš tikro aš moku vaidinti tik du vaidmenis - esu labai ribotas aktorius. Galiu vaidinti arba intelektualą, arba niekšą.

Kai įsitraukiau į kino veiklą, atrodė, jog manęs laukia daugybė malonių dalykų: šlovė, pinigai, liaupsinimas, susižavėjimas... Bet po keleto pirmųjų filmų supratau, kad gyvenimas liko koks buvęs. Kad visos mano problemos liko su manimi.

Nerūpestingumas, neatsargumas - visa tai man būdinga. Aš ir dabar esu prisiekęs pesimistas. Iki šiol skirstau žmones į bjaurius ir apgailėtinus.

Dažnai svajoju, kaip atostogausiu visus metus. Bet mane visada kamuoja sąžinės priekaištai, nes aplink stovi norintieji duoti man pinigų dar vienam filmui, ir galiausiai prieinu prie išvados, kad kol duoda, reikia imti.

Kad galėtum vaidinti komedijose, reikia turėti ypatingą įgimtą bruožą. Komikai visada mokėjo vaidinti dramatinius vaidmenis, bet paimkime geriausius dramatinius aktorius - kaip, pavyzdžiui, Marlonas Brando, - ir jūs įsitikinsite, kad komedija sekasi sunkiai.

Aš myliu savo profesiją, bet jeigu ją iš manęs atimtų, su malonumu užsiimčiau kuo nors kitu. Padirbėčiau teatre arba sėdėčiau namuose ir rašyčiau. O gal paprasčiausiai tinginiaučiau, irgi su malonumu. Atsikelčiau rytą, vaikštinėčiau, eičiau į muziejų arba kiną, paskui grįžčiau namo, bendraučiau su žmona, žiūrėčiau krepšinį per televizorių. Ne taip jau ir blogai, tiesa?

Manęs beveik niekada nekviečia filmuotis svetimuose filmuose. Keista! Atrodo, jog dabar, kai tapau vyresnis, žmonės turėtų samprotauti taip: "Kas yra seniausias tarp komikų? Walteris Matthau numirė. Tai tada Woody Allenas!"

Man patinka "Dogmos" autorių pozicija. Ji tikrai spartietiška. Manau, principai jų geri, bet, kaip paprastai būna, viskas priklauso nuo asmeninio režisieriaus talento, kurį jis deklaruoja. Jeigu jis sukūrė gerą filmą - nuostabu. Bet jeigu filmas išėjo blogas, jis nė kiek ne geresnis už bet kurį kitą blogą filmą.

Mano galva, šiuolaikiniame kine nėra režisierių, kurių darbui būčiau padaręs įtaką. Aš visur matau jaunimą, kuriuos paveikė Francis Fordas Coppola, labai smarkiai - Scorcese ir Oliveris Stone'as. Bet aš? Ne, tokių nežinau.

Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių šiuolaikinėje Amerikoje tiki visomis tomis nesąmonėmis - astrologija, chiromantija. Suaugę, šiuolaikiški žmonės savo gyvenimą derina su pranašautojais - žingsnio negali žengti nepasitarę su jais.

Man sako, kad visi mano herojai neurotikai, kad niekas jiems nesiseka, - o jūs paskaitykite Tennessee Williamsą arba Eugene O'Neillą. Bėda, nemalonumai, - štai iš kur eina kibirkštys. Įsivaizduokite, kad Naomi Watts ir Joshas Brolin?'as vaidina laimingą sutuoktinių porą - į ką žiūrėti? Na, keliasi kiekvieną rytą, prausiasi... kaip mano nuobodžiame gyvenime.

Mano gyvenimas nepanašus į filmą. Aš anksti keliuosi, vedu vaikus į mokyklą, paskui stojuosi ant bėgimo takelio - sveikatai. Paskui porą valandų groju klarnetu. Tai labai nuobodus, labai buržuazinis gyvenimo būdas. Ne, aš nesikuklinu - aš pats nesu nuobodus, bet mano gyvenimas dramaturgine prasme, laimei, labai skurdus.

Aš rašau ranka. Kai prirašau dešimt puslapių - bėgu prie kompiuterio ir surenku. Paskui vėl rašau tušinuku.

Mane retai kada pagauna įkvėpimas. Pradėjau kaip scenaristas televizijoje, o ten ateini į darbą pirmadienį, ir šeštadienį turi išeiti laida, tad visi sėdasi ir rašo, niekas nelaukia, kol pasirodys mūza. Yra mūza, nėra mūzos, reikia rašyti. Aš iki šiol taip moku: einu į miegamąjį, sėduosi kaip zombis ir žiūriu į sieną priešais save.

Gyvenimas ne toks kaip kinas.

Žmogui, nufilmavusiam filmą, rezultatas - visada kankinamas nusivylimas. Pabandykite patys, aš jums garantuoju: jums bus tas pats.

Jūs rašysite scenarijų, turėsite tiek vilčių, pakviesite Scarlett Johansson pagrindiniam vaidmeniui, daug kitų nuostabių moterų, ir Banderasą, ir dar ką nors. Ir pamatysite, kad rezultatas taip toli nuo to, kuris buvo jūsų galvoje... To filmo niekada nepavyksta padaryti. Visi režisieriai, kuriuos aš pažįstu, tai patyrė.

Mano montažinėje visada panika: Dieve, ką aš čia pridirbau, manęs visi ims nekęsti, ir labiausiai žemina, kad pelnytai. Bet paskui ateina žiūrovai, kurie nematė to idealaus filmo mano galvoje...

Kai puoli į nusivylimą, jis paverčia tave šliundra. Griebiesi šiaudo: tiek to, paimsiu sceną iš galo ir įdėsiu į pradžią, tą išmesiu, o čia įterpsiu tekstą - tu pasiduodi, atsisakai aktorinių principų, kad tik išgyventum, kad filmas bent į ką nors būtų panašus...

Tekstas už kadro - malonus būdas kontroliuoti įvykių raidą. Be to, šis įprotis - kalbėti tiesiogiai su sale - man liko nuo to laiko, kai dirbau humoristu varjetė.

Kritikai tikriausiai teisūs rašydami, kad aš savimi gadinu savo filmus.

Dabar žinote kaip yra... Kadaise pinigus kinui dalijo dosniai ir be didelių problemų. O dabar studijos nori daryti filmus už šimtą ar du milijonus, o aš tokių nefilmuoju.

Kalbant rimtai, jeigu turėčiau šimtą milijonų, aš juos visus išleisčiau lietui. Tai didžiausia mano problema - kiekvieną kartą, kai sakau prodiuseriams, kad noriu scenos su lietumi, jie ima siaubingai spausti: tai taip brangu, taip brangu, taip brangu. Aš turiu siužetą, kuriame viskas vyksta po lietumi, ir jo reikėjo atsisakyti kaip tik dėl biudžeto.

Aš sukūriau keletą strategijų, kurios man leidžia laikytis paviršiuje, svarbiausia iš jų - žinoma, kinas. Vaikystėje bėgdavau į kiną nuo mokyklos košmarų ir kitų realaus gyvenimo džiaugsmų; dabar - tas pats, tik kitoje kameros pusėje. Aš pabėgu ten, kur mane supa visi tie nuostabiai gražūs žmonės: Naomi, Scarlett, Javieras Bardemas... Tai puikus būdas liautis galvojus apie gyvenimą.

Kitame gyvenime norėčiau būti austre. Puikus variantas - guli sau ant šonelio, vandenukas šiltas, jokių bėdų. Yra geldelė, kurią bet kada gali užsidaryti.

Svajonės - tai toks paranoidinis detalizuotas daiktas, kad spėji tiek prisisvajoti, jog sutikęs realų žmogų - nuostabų, patį geriausią, jis tau būtinai kažkuo neįtinka. Visada yra mažytis "bet", ir tai tave žudo.

Aš visada pažindinausi su savo svajonių moterimis. Vieną netgi vedžiau. Viskas baigėsi nesėkmingai, bet mes iki šiol... žodžiu, draugaujame.

Kai dirbi šou versle, svajonių moterų sutinki daugiau. Jei būčiau buhalteris ar mokytojas mokykloje, man pasitaikytų... malonios moterys tikriausiai. Bet čia ant tavęs nuolat pasipila tos nenusakomos būtybės. Tarp mūsų, aišku, nieko nevyksta, bet aš gi jas matau!

Aš svajoju dar kartą nufilmuoti Penelopę Cruz. O Scarlett - apie ją svajoju visur ir visada, aš dėl jos pamišęs. Tik kai aš joms paskambinsiu, Penelopė neturėtų būti Afrikoje su Almodovaru, o Scarlett - filmuotis kokiame nors "Geležiniame žmoguje".

Norėtųsi senti nepuolant į marazmą ir neprarandant orumo.

Dosjė

Gimė ir augo Niujorke, Brukline, Nettie ir Martino Konigsbergų šeimoje.

Seneliai buvo imigrantai iš Rusijos ir Austrijos, kalbėjo jidiš, hebrajų ir vokiečių kalbomis.

Alleno motina dirbo buhaltere šeimos konditerijos parduotuvėje, tėvas - oficiantu ir graveriu-juvelyru.

Allenas turi aštuoneriais metais jaunesnę seserį Letty.

Pirmuosius aštuonerius metus lankė žydų mokyklą, kalbėjo jidiš kalba, vėliau ėmė lankyti mokyklą Midwoode. Buvo pravardžiuojamas Rudžiu (Red) dėl ugninės plaukų spalvos.

Mokykloje puikiai žaidė beisbolą ir krepšinį.

Norėdamas užsidirbti pinigų, rašė humoreskas laikraščiams. Tuomet ir pasivadino pseudonimu Woody Allen.

Šešiolikos metų Alleno talentą atrado komikas Miltas Kamenas; jis įtaisė pradedantįjį rašytoją humoristą į populiarų Sido Caesaro šou.

Būdamas 17 metų pasikeitė vardą į Heywood Allen.

Baigęs mokyklą įstojo į Niujorko universitetą studijuoti komunikacijos ir kinematografijos. Stropumu nepasižymėjo ir buvo pašalintas. Vėliau trumpai lankė Niujorko miesto koledžą.

Tuo metu gauna darbą pas humoristą Herbertą Schreinerį ir rašo jam scenarijus. Nuo 1954 m. rašo scenarijus populiarioms TV programoms.

1961 m. pasirodo naujame - humoristinių improvizacijų (angl. stand-up comedy)- amplua, debiutavęs "Duplex" klube Greenwich Village. Tuo pat metu pradeda rašyti populiariam televizijos šou "Slapta kamera". Kaip komikas sėkmingai pasirodo klubuose ir TV, rašo apsakymus įvairiems leidiniams (tarp jų - "The New Yorker"). Yra išleidęs keturis apsakymų ir pjesių rinkinius.

1965 m. debiutavo kaip aktorius filme "What's New Pussycat?" su Romy Schneider.

1966 m. pabandė jėgas kaip režisierius kukliame komediniame kino projekte "What's Up, Tiger Lily?"

Nuo 7-ojo dešimtmečio pradėjo kurti savo filmus.

Allenas - didelis klasikinės muzikos, operos ir džiazo mėgėjas. Pats nuo jaunystės groja klarnetu, su savo ansambliu koncertuoja klubuose.

2008 m. Los Andželo operos teatre pastatė Pučinio operą "Gianni Schicchi".

Allenas vedė tris kartus - Harleną Rosen (kartu gyveno 1954-1959 m.), Louise Lasser (1966-1969) ir 1997 metais - Soon-Yi Previn, su kuria įsivaikino dvi mergaites.

Režisierius artimai bendravo su daugybe moterų, tarp jų - su aktorėmis Diane Keaton, Stacey Nelkin, Mia Farrow, su kuria įsivaikino du vaikus - Dylaną Farrow (vėliau jis pasikeitė vardą į Elizą ir dabar yra žinomas kaip Malone).

1987 m. gruodžio 19-ąją Mia pagimdė sūnų Ronaną Farrow. Tai vienintelis biologinis Alleno vaikas. 2012 metais Ronanas pateko į sėkmingiausių žmonių iki 30 metų amžiaus sąrašą, kurį sudarė žurnalas "Forbes". Jis yra žmogaus teisių aktyvistas, laisvai samdomas žurnalistas, teisininkas ir JAV vyriausybės Jaunimo reikalų departamento patarėjas. 2011 m. buvo įvertintas Oksfordo universiteto stipendija - viena prestižiškiausių pasaulyje.