Vinilinės plokštelės išgyvena renesansą

Tikrieji melomanai spėja, kad šioje vinilinės ploštelės atgaivinimo istorijoje nemenką įdirbį padarė ir muzikos industrijos magnatai. Pavargę nuo kovos su muzikos piratavimu jie staiga atsibudo ir suprato, kad yra formatas, kurio "neparsipūsi" iš interneto.

Skelbiama, kad vinilinių plokštelių, kurios dar prieš trisdešimt metų vadintos mirusiu formatu, pardavimas pastaraisiais metais tik didėja. Įsigyti senovinių plokštelių ir patefoną geidžia ne tik sentimentų vedini vyresnės kartos atstovai, bet ir jaunimas, kuriems tai tampa tarsi dar vienas būdas išsiskirti iš pilkos masės.

Kas tai - sentimentai, nesugebėjimas koja kojon žengti su technologijomis, siekis išsiskirti ar tiesiog paprastas noras klausytis gero garso? "Vakarų ekspreso" kalbinti žinomi klaipėdiečiai, galintys pasigirti išskirtinėmis vinilinių plokštelių kolekcijomis, tikina, kad visa tai daro tik todėl, kad pavargo nuo sintetinio, netikro garso.

Teko atsiprašyti plokštelių

"Vinilinė plokštelė perteikia emociją. Klausantis tokios muzikos įspūdis tarsi būtum tikro garso koncerte. Žodžiais tai sunku perteikti, reikia nors kartą pačiam išgirsti tą skirtumą", - tikina televizijos "Balticum" vadovas Vladas Straupas.

Jis neslepia, kad prasidėjus CD bumui ir jam buvo susisukusi galva, tad visas iki tol turėtas plokšteles jis tiesiog išdalijo.

"Vėliau supratau, kad klausantis CD muzika taip neskamba. Teko atsiprašyti plokštelių ir vėl pamažu pradėjau rinkti kolekciją. Kokius penkerius metus naršiau interneto skelbimus ir taip pamažu sukaupiau tai, kas man miela ir svarbu. Ypač pasiseka, kai mirus seneliams ar tėvams vaikai palėpėje randa apdulkėjusių plokštelių ir neturėdami kur jų dėti parduoda. Šitaip galima aptikti tokių ekskliuzyvų!" - savo patirtimi dalijosi V. Straupas.

Jo nuomone, maždaug 1980 metais muzika pasibaigė, o tai, kas vyksta dabar, nebeturi vertės. Tad esą nieko keisto, kad melomanai labiausiai ir vertina tuos įrašus, kurie daryti iki 1980-ųjų.

Kainuoja ir tūkstančius svarų

"Anuomet plokštelės buvo įrašinėjamos analoginiu būdu. Garso studijoje garsas buvo įrašomas į juostą, o iš jos perkeliama į plokštelę, todėl garso kokybė buvo visai kita. Dabar dažnai plokštelės įrašomos skaitmeniniu būdu, taip pat kaip ir CD. O skaičiai negali perteikti tos gyvybės", - pasakojo jau porą metų Klaipėdoje veikiančios senovinių plokštelių ir kompaktinių diskų parduotuvės darbuotojas Vitalijus Malinovskis.

Tiesa, pasaulyje yra dar tokių gamyklų, kur plokštelės gaminamos senoviniu būdu. Esą viena tokia gamykla yra Čekijoje. Pasak V. Malinovskio, ten savo plokšteles išleido ir lietuviai - grupės "Antis", "Siela", Jurga Šeduikytė.

"Melomanai žino, kad labai svarbu ne tik kurioje šalyje, bet ir kada išleista plokštelė. Labai kokybiškos yra Prancūzijoje leistos, tačiau jų labai mažai, jos guli kolekcijose. Brangiausios yra pirmo leidimo plokštelės. Tad tie, kurie žino, kurioje šalyje ir kada buvo pirmą kartą išleistas vienas ar kitas "Bitlų" ar kitos grupės albumas, už tokius albumus negaili ir dešimčių tūkstančių svarų", - pasakojo V. Malinovskis.

Vinilinių plokštelių klausymas nėra pigus malonumas. Lietuvoje vidutinės senų plokštelių kainos siekia maždaug nuo 5 iki 250 litų. Uostamiesčio turguje sovietmečiu išleistų plokštelių galima įsigyti ir už porą litų.

"Juk ir gero CD be 100 litų neįsigysi", - pažymi V. Malinovskis.

Prieš parduodant išskalbia

Paprastas triukas, kurį dažnai naudoja senovinių plokštelių pardavėjas - leidžia patiems klientams išgirsti plokštelės gyvybę. Smagu vien stebėti, kaip jis įgudusiu judesiu, tarsi porcelianinę lėkštę, atsargiai iš dėklo ištraukia plokštelę, specialiu šepetėliu nubraukia dulkes. Spragtelėjimas... Švelnus šlamesys... Ir mažytę patalpą užlieja garsas. Lieka užmerkti akis ir atrodo, tarsi 1960 metų JAV atlikėjai groja čia, visai šalia. Ir tik tau.

"Man patinka dirbti su moterimis. Jos iškart pajaučia skirtumą", - šypsosi V. Malinovskis.

Jis, ko gero, valandų valandas galėtų pasakoti ne tik apie plokšteles, senovinius patefonus, bet ir apie savo klientus. Klaipėdoje, pasak jo, yra ne vienas tikras melomanas, kuris ieško tik išskirtinių plokštelių.

"Kai gaunu tikrai vertingas vinilines plokšteles, pirmiausia skambinu tiems klientams. Ir tik jei jiems neįtinka pasiūlymas, tos plokštelės keliauja į ekspoziciją. Tikrieji melomanai nori, kad net ir keliasdešimties metų senumo plokštelė būtų tobula, tarsi ką tik iškepta. Tačiau yra nemažai ir tokių pirkėjų, kuriems plokštelės būklė nėra labai svarbi. Yra ir tokių, kurie plokšteles perka ne tam, kad klausytų, o tik tam, kad pasidėtų į lentyną. Čia galioja tie patys dėsniai, kaip ir perkant knygas", - atviravo V. Malinovskis.

Savo parduotuvėlėje jis dabar skaičiuoja turintis kone 3 tūkst. senovinių vinilinių plokštelių. Įdomu tai, kad senos plokštelės prieš parduodant paprastai dedamos į specialią plovimo mašiną, kur išplaunamos visos dulkės bei apnašos. Tuomet esą nebelieka traškesio, kuris dažnai girdimas klausant patefono.

"Įdomu yra tai, kad pats geriausias įrašymo lygis buvo pasiektas 1950 metais. O nuo tada prasidėjo komerciniai dalykai, taupymas, tad krito ir muzikos skambesio kokybė", - apgailestavo V. Malinovskis.

"Vėl viskas komercinama"

Žinoma, kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir plokštelių renesansas kai kuriems tapo puikia proga pasipelnyti. Teigiama, kad naujose gamyklose leidžiamos plokštelės įrašinėjamos taip pat, kaip ir CD skaitmeniniu būdu, tad esą jokio išskirtinio skambėjimo iš tokių plokštelių neišgirsi.

"Mano įsitikinimu, net 90 procentų dabar išleidžiamų plokštelių skamba tragiškai. Vėl viskas komercinama. Tiesiog ne visi žino, kaip gera plokštelė turi skambėti. Tuo ir naudojasi muzikinės industrijos asai. Juk iš tiesų daugelis prisiminė plokšteles tik dėl mados. Todėl, kad tai vėl ant bangos. Bet ar tikrai rankose laiko kokybišką daiktą, dažnas net nesusimąsto", - pastebėjo V. Straupas.

Jam pritaria ir žinomas uostamiesčio muzikantas Vilius Ančeris. Esą daugelis tiesiog spekuliuoja ir žvejoja neišprususius pirkėjus.

"Jei žmogus klausosi muzikos iš kompiuterio ir jam nekyla jokių klausimų, vadinasi, jam ir nereikia nieko ieškoti. Klausimus užduoda žmogaus klausa. Man geros vinilinė splokštelės klausymas - tai muzikos detalumas. Klausant to paties albumo CD dingsta masė niuansų, jie tarsi pavagia pusę muzikos", - atviravo tūkstantį vinilo plokštelių savo kolekcijoje sukaupęs V. Ančeris.

Jis puikiai prisimena savo pirmą pažintį su plokštele, kai jam buvo dar aštuoneri, o vyresnis brolis įsigijo pirmą Vytauto Kernagio plokštelę. Nors tuomet vinilinės plokštelės muzikos pasaulyje buvo pagrindinė priemonė, naudojama įrašams atkurti, už geležinės uždangos augusiam jaunimui jos reiškė kur kas daugiau. Plokštelės buvo didelis deficitas. Gera nauja plokštelė kainuodavo 40-70 rublių. Sovietiniais laikais tai buvo nemaži pinigai.

Dabar V. Ančeris sakė net 850 dolerių nepagailėjęs už 1978 m. JAV išleistą Bitlų plokštelių komplektą.

"Jei aš pasakysiu, kad norint gero tikro garso vien už kolonėlės laidą reikia sumokėti 2-3 tūkstančius litų, ko gero, daugelis manęs nesupras. Žinoma, jei žmogus tik pradeda domėtis muzika, nebūtina leisti tūkstančių. Čia kaip ir žvejyboje - kol nežinai, ar tave užkabins, geriau iš pradžių nusipirkti pigesnę meškerę. Svarbiausia žinoti, kodėl tu visa tai darai. O nedaryti tik tam, kad tai dabar ant bangos", - šypsojosi V. Ančeris.

Istorija

Prietaisą, kuris garsą ne tik užfiksuotų, bet ir atkurtų, beveik vienu metu, nors ir atskirai, sumanė Charles Cros ir Tomas Edisonas.

Ch. Cros, neturėjęs lėšų realizuoti savo idėją, 1877 m. pavasarį Prancūzijos nacionalinei mokslų akademijai pasiuntė darbą, kuriame aprašė prietaisą, pavadintą "Paleofonu". Tik po aštuonių mėnesių, autoriui primygtinai reikalaujant, akademikai perskaitė šį darbą, tačiau tuo metu T. Edisonas jau buvo užpatentavęs savo išrastą fonografą.

Pirmasis T. Edisono sukurto aparato garso įrašas nuskambėjo 1877 m. gruodžio 6 dieną ir truko tik 7 sekundes. Vėliau fonografą tobulino įvairūs išradėjai. Kiek patobulintas fonografas buvo naudojamas iki XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio.

Fonografo pasisekimo paskatinti išradėjai ieškojo dar tobulesnių garso įrašymo būdų. Emilis Berlineris pasiūlė garsą įrašinėti į vašku padengtus cinko skardos diskus. Tokius diskus skaitantį prietaisą jis 1887 m. ir pavadino gramofonu. Pirmųjų plokštelių skersmuo buvo vos 6 cm, skambėjimo trukmė - tik 1 min., grojant tekdavo visą laiką tolygiai sukti rankenėlę. Gramofonas pradėjo išstumti fonografą tik tada, kai plokštelėms sukti buvo pritaikytas spyruoklinis mechanizmas su automatiniu greičio reguliavimu.

Nepaprasto plokštelių pasisekimo paskatintos viena po kitos steigėsi vis naujos, tarpusavyje konkuruojančios firmos. Greta gramofonų atsirado parlafonai, zonofonai, ultrafonai, patefonai, viktorolos.

1907 m. prancūzų firmos "Pate" darbuotojas Giljonas Kemsuleris patobulino gramofoną - jo ruporą įrengė gramofono viduje. Gramofonas tapo mažesnis, nešiojamas ir pradėtas vadinti patefonu.

V. Bičiūnas knygoje "Muzikos įrašai" teigia, jog "yra žinių, kad jau 1907-1908 metais Varšuvoje į plokšteles buvo įrašinėjamas lietuvių mėgėjų choro dainavimas". Po Pirmojo pasaulinio karo plokšteles įdainavo ir lietuviškos operos tėvas Kipras Petrauskas.

Savo aukso amžių vinilinės plokštelės išgyveno nuo ketvirtojo iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio. 1978 m. pasirodęs garsą iš magnetinių kasečių atkuriantis ausinukas "Sony Walkman" per keletą metų beveik visiškai išstūmė "vinilus" iš rinkos.

Populiarumo viršūnę garsajuostės pasiekė apie 1985-uosius. Panašiu metu atsirado ir pirmieji CD. Ši terpė muzikai saugoti labiausiai paplito apie 2000-uosius, o tais pačiais metais ypač išpopuliarėjo vėliau liūdnai pagarsėjusi "Napster" - interneto paslauga, leidusi vartotojams mainytis MP3 failais ir nebepirkti įprastų įrašų.