Vieno gandro istorija

Vaikystės zuikučiai

Kiek save prisimena, ponia Regina globoja laukinius paukščius ir žvėrelius, kurie, rodos, patys į jos švelnias rankas atklysta. O ir žmonės, žiūrėk, vis atneša kokią gyvą spurdančią dovaną: tai sužeistą zuikutį, tai benamį šunelį. Kartą rinkdama žemuoges, ji atrado nusilpusį stirniuką, žvėries apdraskytą: parsinešė jį, maitino per žinduką. Stirninas ateidavo jos pasitikt į mokyklą. Užaugęs išėjo į mišką, bet ir tapęs laisvūnu, netoli Reginos vienkiemio ganėsi. - "Arklys man irgi yra šventas", - šypsosi moteris, kolūkių laikais kaip kaubojus sugaudavusi iš aptvaro ištrūkusius žirgus.

Šiandie ponia Regina telaiko ožkų ir vištų pulkelį, ir kurčią kalaitę Cibą. Ši sumani, supranta gestų kalbą, ir nepasakytum, kad jos "žodynas" skurdus. Už gerą atsidėkodamos draugiškos ožkelės duoda gardaus pieno ir kanopėlėmis masažuoja pavargusią šeimininkės nugarą, žinoma, ir išdaigų iškrečia - nė į cirką eit nereikia.

Saugoja kiekvieną gandralizdį

Prieš keletą metų ponia Regina kaip savo akį sergėjo nuo lapių ir prašalaičių neaukštai medyje susuktą juodųjų gandrų lizdą. Po kurio laiko toje vietoje atsiradus naujakuriams ir iškirtus kelmus, juodieji sparnuočių karaliai nebeatskrido. Užtat medžiuose šalia senojo Palangos kelio sukrautus baltųjų gandrų lizdus Regina stebi. Neseniai, prasiautus vėtrai, jai pasidarė neramu: ar kas neatsitiko gandrų jaunikliams? Rado vieną jauniklį varlinėjantį, o kito kojelės nelaikė, sulamdytu sparneliu nepaskrido. Lauką, kur rado nusilpusį gandriuką, arė traktoriai, tad vargšelis tuoj galėjo žūti.

Išsekusį jauniklį ji parsinešė namo, pražiodė, pagirdė, maitino kruopomis ir jautiena. Po dienos kitos gandriukas atsigavo, godžiai rijo jos paruoštą košytę su malta mėsa ir mirkytu batonu. Reginos vyrą gandras snapu kapojo, neprisileido, o štai jos visiškai nesibaidė. Graži buvo moters ir paukščio bičiulystė, bet globėja netrukus turi išvažiuoti slaugyt giminaitės, tad nežinojo, kur dėti naują įnamį. O širdį dėl jo sopėjo. Atėjo pagalbos ieškoti į mėgstamiausią laikraštį, "Vakarų ekspresą", mat buvo girdėjusi, kad jo reporteriai myli "mažuosius brolius". Pataikė ten, kur reikia.

Sutiktas paukščių svitos

Jau ne kartą rašėme apie Edvardo Legecko įkurtą "Mini Zoo", kur atsiranda vietos keisčiausiems padarams; dygliatriušiams, meškutei, beždžionėms, dekoratyviniams ir laukiniams paukščiams. Mus pasitiko šio žmogaus dukra Karolina, kuri tuoj pat pasirūpino naujoku. Susimąsčiau, kad mergaitės atostogos, kasdien rūpinantis aibe visokių rūšių gyvūnais, gan ekstremalios ir įtemptos, bet prasmingos.

Jaunoji minizoosodo šeimininkė Karolina padėjo gandriukui apsiprasti

Čia tiesė kaklus išpuoselėtos žąsys, taikios gandriuko kaimynės. Jau seniau čia gerų žmonių įkurdinta grakšti gervė smalsavo, bet išdidumas neleido jai lįsti naujokui į akis. Gervė gali bėgti taip greit, kad žmogus nepavytų, bet ji žino, kad čia jos niekas nenuskriaus.

Užtat jau anksčiau čia apsigyvenęs gandras šnypštė, gąsdino "kolegą", nors gandrai beveik neturi balso. Užtat turi kitą "muzikos instrumentą" - kalena snapu. Gandras skrisdamas plasnoja sparnais, po kiek laiko sklando, ir tie du būdai eina pakaitomis. Gandrai - tolių piligrimai; tik į vieną pusę žiemoti jie nuskrenda apie 10 000 km. Tik kažin, ar mūsų gandriukas kada skraidys?

Naująjį gyventoją Karolinai teko palydėt iki tvenkinio, kur prakutęs jis pats pasigaus dėlių, varlių ir smulkių žuvyčių. Pievoje - pasižiogaus. O kol kas tenka jam padėti pramisti.

Ar skirs gervė gandrui šokį?

Praėjusiame "Gamtos bičiulio" puslapyje rašėme apie gandrų apskaitos, atliekamos visoje Europoje ir Lietuvoje, svarbą. Gervė, sakyčiau, taip pat yra nacionalinis paukštis. Mūsiškė pilkoji gervė gyvena miškų raistuose. Ko gero, jų daugiausia gyvena Žuvinto ežero pakraštyje, kur suka lizdus asiūklių tankumynuose. Beje, gervės irgi nyksta.

Ypatingas gervių anatomijos požymis yra jų trachėja - tarsi išlankstytas trimito vamzdis, ilgesnis už kaklą. Trachėjai sutalpinti yra atskiras ruimas, įterptas į krūtinkaulį. Šiuo organu gervė gali sukelti toli girdimą, ausį veriantį garsą. Tai gervių būriui aukštai padangėje padeda palaikyti tarp savęs ryšius.

Ne poravimosi metu gervės mėgsta laikytis būriais, ir, susirikiavę V raidės pavidalu, skrenda į dausas. Kartais aukštai, iki 3 000 metrų. Jos ritmingai plasnoja sparnais, bet, nusileisdamos žemėn, lekia sklandydamos. Gervės labiausiai mėgsta lesti grūdus, uogas, šakneles ir ūglius, bet mielai lesa ir vabzdžius, kirmėles, moliuskus, varliagyvius, roplius ir smulkius žinduolius, pvz. peles, retkarčiais ir jaunus paukščiukus.

Jos mėgsta kapstytis dumble ir turškia panašiai kaip antys, ieškodamos kąsnio. Be to, mėgsta maudytis, kol sušlampa visos plunksnos. Turi paprotį, panašiai kaip naminiai gaidžiai, nakties metu kelti triukšmą.

Visai gervių šeimai įgimtas paprotys yra jų šokiai: tiek patelėms, tiek patinams. Ceremonija paprastai prasideda nuo iškilmingos eisenos ratu - dideliais žingsniais ir ištiestais kaklais, o paskui pusiau išskėstais sparnais pašoka į orą; kartais žaidžia kokia šakele ar kitu daiktu, išmesdamos ir pagaudamos jį ore.

Poravimosi metu gervių šokiai įeina į "vedybų" iškilmių apeigą, bet ir kitu metu tą galima matyti. Kai kurie ornitologai laiko juos gyvybinio džiaugsmo išraiška ar energijos pertekliumi.

Gervės lizdus krauna ant žemės: jie didžiuliai ir gan aukšti. Vaikai nuo pirmos gyvenimo dienos yra apaugę švelniais, rusvos spalvos pūkais ir tai juos gerai maskuoja nuo "piktos akies". Po 10 savaičių jie jau moka skristi. Gervės gyvena ilgai; Japonijoje jos laikomos ilgaamžiškumo simboliu, ir meno kūriniai, vaizduojantys gervių porą, dovanojami jaunavedžiams bei naujagimiams. Gervės ypač globojamos budizmo religiją išpažįstamuose kraštuose. Zoosoduose gervės išgyvena iki 55 metų.

Kaip ir kitos gervių rūšys, mūsų pilkoji gervė (Grus grus) gerai pakelia nelaisvę ir greit pripranta prie žmogaus, pasigenda šio draugijos. Jos moka atskirti savus žmones nuo svetimų, pirmiesiems reiškia palankumą, prieš kitus purkštauja.