Vasaros delnų prisilietimas

Geriausias perėjimo į vasarą ženklas - peržydėję (atrodo, sėkmingai) sodai ir balti kiaulpienių pūkai, kurie štai pakyla į orą ir skrieja skrieja. Dar - pelkėse baltuojantys, stipriu aromatu dvelkiantys gailiai. Dar... Bet apie viską iš eilės...

Jau turime teisę vertinti išeinantį pavasarį. Nedaug jo darbų gali būti suskaičiuota „avansu“, visa kita - jau apčiuopiama ir tikra. Taigi, ką galime pasakyti apie pavasarį? Jis buvo puikus! Daug kuo - ypatingas ir nepakartojamas. Mes ir gamta gavome tokią šilumos ir saulės porciją, kad pasiruošę vadinti unikaliu atveju. Pavasaris iki šiol išliko švelnus, be šalnų, tad nebuvo prarasta nei žiemojusių, nei žydinčių, nei šiemet pasėtų augalų.

Tiesa, mes dar kartą turėjome suprasti ir tai, kad šalnos, oro temperatūra ir net išskirtinė kaitra gali ne viską. Viską gali tik laikas! Taip, tai jo valioje daugelis procesų, kurie negali skubėti ir neskuba be reikalo. Jeigu žvėrims ir paukščiams veisimosi - perėjimo ir jauniklių vedimo - laikas buvo tradicinis, tai vabzdžiams jis vėlavo. Priežastis paprasta: žemė nespėjo sušilti, nes tam pritrūko LAIKO! Sakytum - taip kaitriai švietė saulė, taip orą kedeno švelnus pietys. Bet - žemė šyla palengva, ir net 16 valandų dienos nepakanka jos temperatūrai pakelti staiga. Skubėjimo gamtai nereikia, ji viską suspėja. Ir dabar žinome: paskutiniąją gegužės dekadą staiga plyš čia buvę vabzdžių lėliukės ir plūstelės grambuoliai (o jų rūšių nemažai) bei daugelis kitų šešiakojų, kurių mes nebūtinai laukiame. Tiesa, gamtai visai nesvarbu mūsų nuostatos. Ji daro taip, kaip visada, kaip reikia jai.

Ore šmėžuoja, svirpsi čiurliai - tikrieji vasaros paukščiai. Kol kas jie tik žvalgo savo būsimas perimvietes, o kiaušinius dės, ko gero, tik birželį. Kol jie tam ruošiasi, kiti paukščiai jau išvedė jauniklius. Štai stebėjau juoduosius strazdus su dar netoli tesugebančiais nuskristi jaunikliais. Tačiau jų šeimai lizdo jau nereikia, jis liko tuščias. Dar savaitė, ir strazdai suks naują lizdą. Per sėkmingą vasarą jie išveda dvi ar tris jauniklių vadas. Tuo tarpu varnėnų inkiluose vis garsiau cirpia varnėniukai - galėtum pamanyti, kad jie visada alkani, nelesę.

Beje, šaukia ir maisto prašo visi, net ir ką tik pamaitintieji. Pernai varnėnų vaikai inkilus paliko apie gegužės 25-ąją. Šiemet tai įvyks vėliau. Šiek tiek vėliau.

Panašūs įvykiai ir genių pasaulyje. Didžiojo margojo genio drevėje, sausoje drebulėje, visą ilgą dieną nenutyla alkanas zirzimas. Kol kas jis nėra toks garsus, kad jį atpažintum iš toli. Tačiau tai ateis greitai. Kuo toliau, tuo jaunikliai bus aktyvesni, kaišios galvas pro drevės angą ir lauks tėvų. Po to vieną dieną plastelės pavymui, pakibs ant kamieno... Laisvė... Vasara! Taip, ji tokiais įvykiais ir pradedama. Geniukai to nežino, jie dar visai nieko nenutuokia apie pasaulį. Ir vištvanagiui, neprilygstamam medžiotojui, toks paukščiukas yra labai lengvas grobis. Ar jis piktas? Tikrai ne, tik jo lizde taip pat jau išsirito vanagiukai, kuriems tėvas turi sumedžioti ką nors. Šįkart tai bus geniukas...