Vandens Mėnulyje šaltinis - Saulės vėjas?

Mėnulio uolienose randami stiklo rutuliukai leidžia manyti, kad Žemės palydovo paviršiuje matomas vanduo atsirado iš Saulės vėjo.

Daugybę metų nesiliovė diskusijos, ar Mėnulyje buvo sušalusio vandens, ar ne. Neseniai atlikti tyrinėjimai patvirtino, kad Mėnulį išties drėkino vanduo, nors jo paviršius sausesnis nei bet kurios dykumos Žemėje.

„Puslitrį vandens nugabenti į Mėnulį kainuoja 25 tūkst. JAV dolerių (65 tūkst. litų), taigi būtina sukurti metodą, padedantį išgauti vandens iš Mėnulyje esančių medžiagų. Tai svarbiausias dalykas, jei netolimoje ateityje žmogus norės įsikurti Mėnulyje“, - teigė tyrimo vadovas Jangas Liu (Yang Liu) iš Tenesio universiteto.

„Šis vanduo būtų vertingiausias kaip raketinis kuras - skystas vandenilis ir skystas deguonis. Iki atrandant vandenį Mėnulio paviršiuje ir jo viduje, pastangos išskirti šiuos elementus iš Mėnulio uolienų ir dirvožemio būtų daug energijos reikalaujantis darbas. Dabar turime gatavus vandens, kurį gali vartoti žmonės bei gyvūnai ir kuris gali būti suskaidomas į jį sudarančius elementus - deguonį ir vandenilį, šaltinius. Taigi Mėnulį galime naudoti kaip tarpinę stotelę keliaujant į Marsą ir toliau“, - aiškino mokslininkas.

Iki šiol buvo neaišku, iš kur visas šis vanduo galėjo atkeliauti, nors akivaizdu, kad dalį jo atnešė daug ledo turinčios kometos. Norėdami sužinoti daugiau, mokslininkai analizavo Mėnulio paviršiaus dulkes, vadinamas regolitu, kurias iš Žemės palydovo pargabeno „Apollo“ misijų astronautai.

Mėnulio regolitą sukuria meteroidai ir krūvį turinčios dalelės, nuolat atakuojančios Mėnulio uolienas. Tyrėjai dėmesį sutelkė į stiklo grūdelius, rastus mėginiuose, kurie susidarė nesuskaičiuojamai daugybei mikrometeroidų susiduriant su Mėnuliu. Jie samprotavo, kad šiame stikle galėjo likti vandens dar prieš tai, kol jis atvėso ir sukietėjo.

Tyrėjai nustatė, kad Mėnulio stikle randamame vandenyje ir hid­roksile deuterio yra mažai. Tai leidžia manyti, kad jų vandenilis atkeliavo iš Saulės, o Mėnulį greičiausiai pasiekė per krūvį turinčių dalelių vėją, 1 mlrd. kilogramų per sekundę dažniu sklindantį nuo Saulės. Kadangi Mėnulis neturi žymesnės atmosferos ar magnetinio lauko, jis pamažu gaudo jį atakuojančias daleles. Tuomet vandenilio dalelės sureagavo su deguonimi, esančiu Mėnulio paviršiaus uolienose.

„Iki šiol Mėnulio paviršiuje esančio vandens kilmė buvo neaiški. Mes pateikiame stiprių įrodymų, kad jo kilmė - Saulės vėjas. Šis atradimas parodo galimybę tokio vandens rasti ir kitų oro neturinčių kūnų paviršiuje“, - kalbėjo J.Liu.