Valpurgijos naktis ir šventoji Valpurga

Valpurgijos nakties ritualai kadaise turėjo gamtos garbinimo ir kontakto su mirusiaisiais formą, išreikštą per kaukes. Pasak archajiškų ritualų tyrinėtojų, senovėje Visatą valdanti galia nebuvo pakankamai personifikuota. Velniai ir raganos, piktos dvasios ir demonai, kaip juos suprantame dabar, radosi vėliau, prastą reputaciją įgavo viduramžiais. Ryšys su gamtos galiomis, protėvių dvasiomis bei kitokie "burtai" tapo blogio simboliu, vadinasi - draudžiamu ir naikinamu. Tikėjimas laumių ir žynių galiomis, magiški užkalbėjimai, visi senieji prietarai buvo pasmerkti. Už "raganavimą", kaip žinome, bausta mirtimi. Keturis šimtmečius Europa naikino šį "blogį" žudydama žmones.

BELTEINAS - anglosaksų Degančios ugnies šventė. Škotų gėlų kalba "La Buidhe Bealltaine" reiškia pirmąją gegužės dieną. Tai taip pat gyvybingumo pagarbinimo, protėvių prisiminimo ir stiprybės prašymo šventė. Pagrindinis ritualas - kurti laužus ant kalvų. "Fotolia"

Tačiau pagoniškos Valpurgijos naktys (kaip ir baltų Kupolės ar keltų Belteinas) liko iki šių dienų, tiksliau - kai kurie jų akcentai ir atributai. Centrinėje ir Šiaurės Europoje, įvairiose šalyse, naktį į gegužės 1-ąją ir dabar deginami laužai. Sakoma - dėl apsaugos nuo raganų ir velnių. Senoliai pataria šią naktį lauko duris ir langus apkaišyti kadagių, gudobelių ar šeivamedžių šakelėmis. Sakoma - dėl apsaugos nuo piktų dvasių. Raganų baimės, matyt, iki šiol neatsikratėme, nors senoji, tikroji, laužų ir šventųjų šakelių (Gyvybės, arba Pasaulio, medžio simbolio) reikšmė buvo kitokia. Daugelyje tautų medis universaliai paaiškina pasaulio ir būties struktūrą: praeitis, dabartis, ateitis; požemis, žemė, dangus; mirusieji, gyvieji, dievai. Žmogus taip pat primena medį. Pasak etnologės Pranės Dundulienės, žmogaus ir pasaulio, kaip medžio, sandaros, tvarkos įvaizdis susiformavo žalvario amžiuje (2100-500 m. pr. m. e.).

Keltai irgi turi Valpurgijos šventę - ji vadinama Belteinu (Beltain), arba Degančios ugnies švente. Škotų gėlų kalba "La Buidhe Bealltaine" ("Geltonoji Belteino diena") reiškia pirmąją gegužės dieną. Tai taip pat gyvybingumo pagarbinimo, protėvių prisiminimo ir stiprybės prašymo šventė.

TEPALAS, kuriuo raganos trinasi Valpurgijos naktį, kad galėtų skristi, matyt, atsirado iš seno pagoniško papročio merginoms praustis šaltiniuose saulei tekant arba trintis kūną rasa. Tokia tradicija gyvavo baltų krašte, ji iki šiol žinoma ir kitiems indoeuropiečių genčių palikuonims, keltų - airiams, valams, škotams, germanų - anglams, vokiečiams, skandinavams... stemma.org

Pagrindinis Belteino ritualas - kurti laužus ant kalvų. Didysis Belteino laužas senovės Airijoje liepsnodavo ant svarbiausio - Uisneach kalno.

Iki pat 20 a. airiai išlaikė paprotį namų duris bei langus puošti gyvybingomis gegužės medžių (uosio, beržo, ąžuolo) šakelėmis, kurių rinkti (to get a maying) į mišką eidavo naktį į gegužės 1-ąją. Ir patys puošdavosi šakomis bei spalvingais kaspinais, ir šokdavo bei dainuodavo šalia laužų.

Sukūrę laužus, keltų žyniai (druidai) tarp jų gindavo gyvulius - apvalymo ceremonija. Panašų paprotį turi mūsų Sekminės. Škotai apsivalymo ritualams irgi naudodavo kadagio šakeles: mesdavo į ugnį. Tarp dviejų ugnių, kad apsivalytų, eidavo ir žmonės.

Kadagys, uosis, šermukšnis, liepa, gudobelė - skirtingose tautose jie reiškia tą patį: tai vis Gyvybės medžio simboliai. Tik krikščionybės laikais jais imta saugotis nuo velnių ir piktųjų dvasių.

ŠEIMA. Mažoji Valpurga su tėvais ir broliu. Visi buvo paskelbti šventaisiais.

Val Burg: stebuklingas kalnas

Valpurgijos naktis. Valpurga. Senovės germanų žodis "val-burg" rodo į galią, valdymą, kalną, tvirtovę.

Germaniškasis "val" reiškia galią ir valdymą, o "burg" - tvirtovę arba kalną (tvirtovės dažniausiai būdavo statomos ant kalvų). Vokiškai ir švediškai "berg", daniškai "bjerg", fryzų "berch" reiškia kalną.

Galingas (magiškas, stebuklingas) kalnas.

Senovėje ant kalno moterys rinkdavosi vyrus išlydėti į karą. Ant kalvų būdavo laidojami mirusieji (ir mūsų senose dainose minima, kad "tėvas, motinėlė guli aukštajam kalnely", apdainuojami "smėlio kalneliai" arba "vėlių kalnas").

Kalnas turi paslaptingų galių. Kalnas priklauso valdovams - abiejų pasaulių. Kalnas saugo, gina, nuo kalno geriau matyti. Kalnas arčiau dangaus.

Kadaise žmonės tikėjo, kad tam tikru metu anapusinis pasaulis priartėja prie šio.

Kaip Valpurgijos naktį.

SĄSKRYDIS. Štai čia, Vokietijos Harco kalnuose, šią naktį vyks raganų sąskrydis.

Šventoji ir stebuklingas aliejus

Nuo ankstyvųjų viduramžių Valpurgijos nakties pavadinimas siejamas su šventosios krikščionių misionierės vardu. Anglų vienuolei Valpurgai (710-779 m.) Romos šventųjų sąraše skirta gegužės pirmoji diena.

Sakoma, kad ji nugindavusi piktąsias dvasias. Be to, jos kapo vietoje (vienuolė palaidota Aištete, vok. Eichstatt) iš uolos esą sunkėsi gydomasis aliejus, padėdavęs išvaryti demonus. Bažnyčių paveiksluose, vitražuose ir pan. ji dažniausiai vaizduojama su aliejaus indu.

Aliejus, arba tepalas, figūruoja ir raganų pasaulyje. Teigiama (ypač inkvizicijos laikais), kad raganos įsitrinančios į odą ypatingo tepalo, kuris jas įgalina skraidyti. Tuomet tereikia sėsti ant šluotos - ir pirmyn.

Daugiausiai raganų Valpurgijos naktį suskrenda ant kalno viršūnės Vokietijos Harco (Harz) kalnuose...

Būtent šioje šalyje viduramžiais buvo sudeginta daugiausiai "raganų" Europoje. Skirtingi šaltiniai nurodo nuo 25 iki 50 tūkstančių žmonių.

Tikriausiai "raganų tepalas" atsirado iš seno pagoniško papročio merginoms trintis kūną aušros rasa - kad dvasia ir kūnas būtų sveiki. Tokia tradicija gyvavo baltų krašte, ji iki šiol žinoma ir kitiems indoeuropiečių genčių palikuonims, keltų - airiams, valams, škotams, germanų - anglams, vokiečiams, skandinavams...

ŠV. VALPURGA. Haidenhaimo (Vokietija) benediktinų vienuolyno valdytoja buvo anglų misionierė. Apie jos gyvenimą pasakoja 12 vitražų Šventosios Emos vienuolyne JAV.

Skraidymai Lietuvoje

Žemaitijos kerėtojos, kalbama, Valpurgijos naktį švęsdavo susirinkusios ant Šatrijos arba Rambyno kalno. Ne tik kalbama: iš tiesų esama tai paliudijančių tikrų teismo bylų aktų.

Nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bažnytinio inkvizicijos teismo nebuvo, tai nereiškia, kad nebuvo "raganų" ir jų teismų bei egzekucijų.

Mikalojus Husovianas (maždaug 1470-1533 m.), lotyniškai rašęs poetas, gyvendamas Romoje sukūrė poemą apie stumbrą, kurioje apdainavo ne tik šaunų didįjį kunigaikštį Vytautą, Europos politines bei socialines aktualijas, bet ir... kraupų kerėtojo tardymą Lietuvoje nardinant jį į vandenį.

1588 m. III Lietuvos Statute atsirado straipsnis, numatantis atsakomybę už kerėjimą. (Vadinasi, buvo toks poreikis.)

Lietuvos kerėtojus (sąvoka "ragana" (raguotoji? dvasių regėtoja?) imta vartoti nuo 17 a.) persekiojo ne inkvizicija, bet pasauliečiai. Teisti galėdavo dvarininkai. Nenuostabu, kad labiausiai kentėjo valstiečiai, žolininkai.

Istoriniuose archyvuose išlikusios bylos liudija vykus kerėtojų teismus: teisėjai kaltindavo kaimietes tyčia susargdinus gyvulius, apnuodijus vandenį, numarinus bajoro žmoną, vaikus... Iš šių bylų matyti, jog mūsų kerėtojai irgi "skraidė" ant šluotų į puotas ant kalno su velniais, išsitrynę tepalais... Kankinami žmonės (dažniausiai moterys) prisipažindavo tikrai buvę ant Plikojo (Šatrijos) kalno, kartais - ant Rambyno, kur puotavę tarp "ponų su vežimais ir karietomis"...

Tokias bylas rinko istorikas Konstantinas Jablonskis, 1931 m. susidomėjęs raganavimo istorija Lietuvoje. Vien Žemaitijos regione jis atrado 93 raganų teismų aktus (16-18 a.).

Ar raganos Lietuvoje būdavo deginamos? Šiandieninis Lietuvos istorikas prof. dr. Aivas Ragauskas spaudoje yra patvirtinęs, jog taip: ir kankinamos, ir skandinamos, ir deginamos.

1776 m. raganų teismus atšaukė Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Paskutinis raganos teismas Lietuvoje įvyko 1807 m. Paskutinis Europoje - 1782 m. (Šveicarijoje).

Reabilitacija

1782 m. Šveicarijos Alpių miestelyje Glaruse teismas pripažino tarnaitę Aną Goldi (Anna Goldi) kalta dėl raganavimo. Ji buvo kankinama ir galiausiai nukirsdinta. Tai paskutinė raganos byla Europoje.

Praėjus pustrečio šimto metų, Volteris Hauseris (Walter Hauser), teisininkas, vietos archyvuose aptiko dokumentus, susijusius su A. Goldi byla. Šiandien jis reikalauja oficialiai išteisinti auką. Knygoje "Teisinė Annos Goldi žmogžudystė" V. Hauseris pasakoja, kad Aną mirčiai pasmerkė jos ponas - įtakingas to meto teisėjas ir vedęs vyras, nuo kurio tarnaitė pastojo. Apkaltinti raganavimu buvo "patogus" būdas jos atsikratyti.

Prieš keletą metų Vokietijoje vyko bylos nagrinėjimas siekiant išteisinti Ketriną Henot (Katharinai Henot), kuri 1672 m. Kelne buvo apkaltinta juodąja magija, kankinama ir sudeginta. Leidinyje "Telegraph" rašoma, kad išteisinamąjį procesą inicijavo evangelikų pastorius ir tikybos mokytojas Hartmutas Hegeleris.

Vokietijoje buvo sudeginta daugiausiai "raganų". Nuo 1500 ir 1782 m. mažiausiai 25 tūkst. vokiečių moterų, vyrų ir netgi vaikų buvo įvykdytos mirties bausmės už raganavimą.

Per visą raganų medžioklę, prasidėjusią 14 a. ir pasibaigusią 18 a. pabaigoje, Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst. žmonių.

Vieni šias žudynes vadina Bažnyčios vykdytu genocidu, kiti - visuomeniniu reiškiniu. Teologo Beno Ulevičiaus žodžiais, raganų medžioklė prasideda tada, kai žmogus (nesvarbu, kurios epochos) tiki, kad jo kaimynystėje gyvena ragana, kuri gali jį užkeikti ir pakenkti.

Šventoji Valpurgos šeima

Šventoji Valpurga gimė apie 710 metus Anglijoje, pietiniame Vesekso regione, vadinamame Vakarų Saksonijos karalyste. Abu jos tėvai ir du broliai - irgi šventieji.

Šv. Valpurgos tėvas buvo anglas - Vesekso karalius, vadinamas Ričardu Piligrimu (tikrasis vardas liko nežinomas). Po mirties paskelbtas šventuoju. Mama (jos tikras vardas istorijoje taip pat neišliko) vėlyvaisiais viduramžiais imta garbinti kaip palaimintoji Vuna.

Šv. Valburga turėjo du brolius, Vilibaldą ir Vunibaldą - jie irgi kanonizuoti.

Tėvas Ričardas Piligrimas atsisakė visų nuosavybės teisių, 11 metų dukrą atidavė į vienuolyną, o pats su abiem sūnumis iškeliavo į piligriminę kelionę - į Romą, o vėliau ketino pasiekti Šventąją žemę. Kelionės metu tėvas mirė ir buvo palaidotas Italijoje. Jaunesnysis jo sūnus šv. Vunibaldas liko Romoje, mokėsi teologijos ir priėmė vienuolio įžadus. Galutinį piligrimo tikslą, Jeruzalę, pasiekė tik vyresnysis - šv. Vilibaldas. Gali būti, kad jis buvo pirmasis piligrimas iš Anglijos, nukakęs į šį pasaulio kraštą.

727 m. šv. Vunibaldas buvo grįžęs į Angliją, gyveno čia trejus metus, po to vėl iškeliavo į Romą ir praleido ten 10 metų.

787 m. šv. Valpurgos dėdė, t. y. tėvo brolis, kankinys ir Katalikų Bažnyčios šventasis  Bonifacas nutarė Vokietijoje įkurti keletą vienuolynų.

Tapusi vienuole, šv. Valburga su broliu šv. Vunibaldu atvyko į Vokietiją rodyti pamaldumo pavyzdžio. Dėdė šv. Brunonas, Haidenheime pastatęs dvigubą vienuolyną, Vunibaldui patikėjo vadovauti vienuoliams vyrams, o šv. Valburgai - moterims.

Šv. Valpurga pasižymėjo pamaldumu, dorovingumu ir atjauta. Ji rūpinosi vargšais ir ligoniais, taip pat mokė vaikus rašto.

------------------------------------------------------------
VARDO KILMĖ
* Moteriškas vardas "Valburga" 8 amžiuje paplito Vokietijoje kartu su krikščionių misionieriais iš Anglijos.
* "Valburga" senovės germanų kalbose nurodo į galią ir tvirtovę arba kalną. Germaniškasis elementas "val" reiškia galią, valdymą, o "burg" - tvirtovę. Vokiškai ir švediškai "berg", daniškai "bjerg", fryzų "berch" reiškia kalną.
* "Vaal Baorgah", "Valborg"... Gali būti verčiama kaip "galinga tvirtovė (kalnas)", "tvirtovės (kalno) valdovas".
* Susiję vardai: Valpuri, Vappu (suomių), Gaubertas (prancūzų).
-------------------------------------------------------