Sniego žmogus - fikcija ar tikrovė?

Prof.B.Saiksas pagarsėjo praėjusiais metais, atlikęs ječio plaukų genetinę analizę ir savo darbo rezultatus paskelbęs rimtuose mokslo leidiniuose. „Sniego žmonių“ paieškos entuziastai paprastai mano, kad mokslas jų nepripažįsta, - sako B.Saiksas. - Mokslas nieko iškart neatmeta ir niekuo aklai netiki. Jis privalo ištirti turimus materialius įrodymus. Tai aš ir padariau“. Profesorius naudojo metodą, kuris dabar yra dažnai taikomas kriminalistikoje ieškant nusikaltėlių pagal DNR: įtariamojo genetinė medžiaga lyginama su jau tiksliai identifikuotais pavyzdžiais. B.Saiksas turėjo 30 „įtariamųjų“ plaukų pavyzdžių, nustatė jų DNR seką ir palygino su genomais, sukauptais genetinės informacijos duomenų bazėje. 28 pavyzdžiai genetiškai buvo panašūs į žinomų, dabar gyvenančių gyvūnų - ožkų, jakų, lokių, karvių, arklių. Bet du pavyzdžiai pasirodė esantys ypatingi.

Iš kai kurių liudytojų parodymų peršasi išvada, kad ječiai yra panašūs į piktus lokius. Profesorius nustatė, kad plaukų, atvežtų iš Ladacho rajono Vakarų Himalajuose ir iš Butano, DNR 100 proc. sutampa su paveldimąja medžiaga, gauta iš priešistorinio poliarinio lokio žandikaulio. Sensacija yra tai, kad tokie lokiai senų seniausiai išnyko. Jie gyveno daugiau kaip prieš 40 tūkst. metų kartu su mamutais ir plaukuotaisiais raganosiais. Manoma, kad poliariniai lokiai buvo bendri dabartinių baltųjų ir rudųjų lokių protėviai, ir tik paskui išsiskyrė atskiros rūšys, išlaikydamos genetinį panašumą. Žandikaulis, su kurio DNR pavyzdžiais profesorius lygino ječio plaukų DNR, buvo rastas Špicbergene. Plaukai iš Himalajų - aukso atspalvio rudi, rasti Tibeto ir Indijos pasienyje. Juos surinkęs medžiotojas tvirtino, kad būtybė, kuriai tie plaukai priklausė, buvo labai agresyvi, bet į lokį, jam gerai žinomą žvėrį, visiškai nepanaši.

Pasak B.Saikso, jo gautasis rezultatas šokiruoja ir yra visiškai netikėtas. Juk negali seniai išnykę poliariniai lokiai vaikštinėti po Himalajus?! Kol kas bene protingiausia atrodo tokia prielaida: jetis - tai baltojo ir rudojo lokio hibridas, kurie kadaise vėl susikryžmino, nors gilioje senovėje šios rūšys buvo atsiskyrusios. T.y. būtybė, kurios plaukus tyrė profesorius, yra involiucijos - atvirkštinės evoliucijos - produktas. Pagal alternatyvią versiją jetis - tai iki mūsų laikų išlikęs senasis poliarinis lokys, kuris seniai persikėlė į Himalajus. Ir neišnyko, o evoliucionavo, tapo panašus į žmogų. Šios versijos naudai liudija tai, kad Himalajuose vietos gyventojai jetį dažnai vadina „žmogumi lokiu“ arba „me-te“. Tas pats ir Tibete.

Garsus kriptozoologas I.Burcevas, Tarptautinio hominologijos centro direktorius, mano, kad „sniego žmogus, aišku, joks ne lokys. Bet profesoriaus tyrimai yra teisingi. Mano duomenimis, jo tirtieji plaukai išties buvo iš lokio kailio, klaidingai palaikyto ječio kailiu. Nors tas kailis labai keistas - kaip ir iš kur jis atsirado Himalajuose? Tokių lokių ten niekas nėra sumedžiojęs. Nors apie susitikimus pasakojama. Legendos panašios kaip apie ječius“.

Tarkime, kad Himalajų ječiai yra tam tikros rūšies lokiai. Bet kas tada yra Šiaurės Amerikos saskvačiai, bigfutai? Taip „sniego žmonės“ vadinami JAV ir Kanadoje, kur yra nuolatos sutinkami. Yra ir alternatyvių tyrimų, kuriuos atliko mokslininkų grupė, vadovaujama dr.Melbos Kečam (Melba Ketchum) iš DNR diagnostikos laboratorijos Teksase. Genetikai triūsė 5 metus ir ištyrė 109 biologinius mėginius, surinktus JAV ir Kanados teritorijoje. Tarp jų - ne tik plaukai, bet ir „sniego žmonių“ kraujo pėdsakai, pirštų atspaudai, seilės ir net odos gabalėlis. Mokslininkai gavo tris pilnus saskvačo genomus. O jie rodo, kad bent jau amerikietiški „sniego žmonės“ neturi giminaičių lokių. Jie yra žmonės, bet hibridiniai, atsiradę susikryžminus žmogui ir kažkokiam mokslui nežinomam gyvūnui, panašiam į primatus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“