Skautavimas – ne tik vaikams

Skautai – nepolitinis, visuomeninis, savanoriškas judėjimas, Lietuvoje veikiantis jau daugiau negu devyniasdešimt metų. Pagrindinis judėjimo tikslas – vaikų ir jaunimo ugdymas. Prie skautiškos organizacijos gali prisijungti visi norintys – neatsižvelgiant į amžių, rasę ar išpažįstamą religiją. Čia kiekvienas suranda bendraminčių, sau patinkančių užsiemimų ir tobulėjimo būdų.

Apie tai, kaip skautai atrodo iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kalbamės su dar visai šviežiu savanoriu Kšištofu Kšivecu. Jaunuolis pernai baigė statybos inžinerijos studijas ir dabar dirba techniniu vertėju – iš pirmo žvilgsnio tokio tikslaus žmogaus su vaikų ir jaunimo ugdymu nesusiesi, tačiau pamėginkim išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų.

Prie organizacijos jis prisijungė gegužės mėnesį, sudalyvavęs skautiškuose mokymuose, skirtuose naujiems vadovams. „Iš pradžių buvo nedrąsu - nelabai ką pažinojau, o ir šiaip daug dirbu, nežinau ar turėčiau pakankamai laiko savanorystei, su vaikais dirbti irgi neteko ir nemaniau, kad tai galėtų būti man prie širdies. Tačiau atvažiavęs pavasarį į skautišką akademiją užsikabinau. Patys mokymai buvo įdomūs – daug teorijos, įtvirtintos praktika, o ir žinios naudingos ne tik skautiškame gyvenime – pavyzdžiui, iki šiol mėginu tobulinti laiko planavimo įgūdžius. Labai patiko bendra atmosfera – regis, atvažiuoji po darbo savaitės, mokaisi visą savaitgalį, bet vis tiek jautiesi atsigavęs“, – įspūdžiais dalinasi Kšištofas.

Skautai stengiasi vadovautis šūkiu „nė vieno žmogaus be pareigų“. Tai reiškia, kad kiekvienas, ypač suaugęs, atėjęs į skautišką renginį ar atvažiavęs į stovyklą, gali gauti nors nedidelę atsakomybę, tarkime, padėti išplauti puodą po pietų. „Šią vasarą stovykloje visą savaitę dirbau su pačiais mažiausiais skautais. Buvo didelis iššūkis, bet galiausiai namo grįžau nors ir nusiplūkęs, bet laimingas. Geras jausmas, kai atvažiuoji ir pakliūni į terpę, kurioje tave priima tokį, koks tąkart esi – gali būti, kad niekas nė nepaklaus, kur dirbi, kokias studijas baigei ar kurioje miesto dalyje nuomojiesi butą – nėra išankstinių nuostatų ar galimybių jas susidaryti.“

Klausiame Kšištofo, ar tokia savanorystė gali duoti kažkokios naudos jau suaugusiam žmogui, ar nepraėjęs skautiškos mokyklos vaikystėje, gali kažką išmokti prisijungęs vėliau? „Žinoma, gali“, – tvirtai atsako jaunuolis. „Aš per keturis mėnesius išmokau daugybę dalykų. Dalis jų praktiniai – tokie, be kurių niekaip neišsiverstum miške ir neišmoktum namie, pavyzdžiui, maisto gaminimas ant laužo arba suoliuko gamyba naudojant tik virves ir rąstus. Na, kompasu naudotis mokėjau, nes mėgstu keliauti, tačiau manau, kad buvo ir jo nenaudojusių. Kiti – socialiniai. Vis dar lavinu gebėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis: ir su tais, kuriems šešeri, ir su tais, kuriems virš šešiasdešimt. Galiu save pavadinti pradedančiuoju skautų vadovu. Dažnai tenka prisitaikyti prie skirtingų nuomonių, drąsiau prisiimti atsakomybę, planuoti ir greičiau priimti sprendimus – visų šių dalykų mokausi kaskart vesdamas susitikimus su vaikais“.

Šį rudenį ir žiemą vyks dar dveji skautiški mokymai – akademijos. Mokymai skirti visiems, kuriems jau yra 18 m., norintiems plačiau susipažinti su skautų veikla, tapti skautų vadovais. Jų temos labai įvairios: konfliktų valdymas, raidos psichologija, veiklos planavimas, renginių vadyba, jaunimo ugdymas per patirtį ir kt. Daugiau apie juos ir patį skautavimą galite sužinoti apsilankę svetainėje www.skautauk.lt arba parašę skautei Vaivai el. paštu [email protected].