Skandalingiausios archeologinės falsifikacijos

Nieko keista, kad per du šimtus oficialiosios archeologijos gyvavimo metų pasaulis ne kartą susidūrė su falsifikavimo atvejais, kartais tokiais meistriškais, kad žmonės už klastotę mokėdavo pasakiškus pinigus.

Archeoraptorius

Vienas garsiausių skandalų, įsiplieskusių archeologijos pasaulyje, prasidėjo 1997 m. liepą, kai valstietis iš Kinijos Liaonino provincijos už kelis dolerius perpardavinėtojui pardavė jo rasto skalūno nuolaužas, su anksčiau nežinomo gyvūno, primenančio paukštį su dantimis, liekanomis.

Valstiečio ir pirkėjo vardai liko nežinomi ir tai yra logiška, turint omeny, kad pagal Kinijos įstatymus panašūs sandoriai užtraukia kalėjimo bausmę. 1998 m. vasarą fosilija buvo nelegaliai išgabenta į JAV, kur ją įsigijo nežinomas kolekcininkas. Matyt kolekcininkas vis dėlto pernelyg nesistengė išlaikyti anonimiškumo, nes jau po poros mėnesių neliko nė vieno Amerikos paleontologo, nežinančio apie neįprastą radinį Kinijoje.

Stivenas Čerkasas (Steven Cherkas), Jutos valstijoje esančio dinozaurų muziejaus direktorius, dėjo visas pastangas ir surinko 80 tūkst. dolerių fosilijai perpirkti ir nuodugniai ištyrinėti (suprantama, jis tikėjosi ją padaryti muziejaus kolekcijos pažiba ir praturtėti). S.Čerkasas susisiekė su Nacionaline geografų draugija ir būtybės, pavadintos Archaeoraptor liaoningensis liekanos buvo pristatytos spaudos konferencijoje, vykusioje 1999 m. spalį.

Lapkritį žurnale „National Geographie“ pasirodė straipsnis, skirtas archeoraptoriui, kuriame buvo teigiama, kad pagaliau rasta trūkstama grandis tarp dinozaurų ir paukščių. Tolesniais mėnesiais visas pasaulis (pirmiausia paleontologai ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai) karštai aptarinėjo šį stulbinamą atradimą.

Iki 2000 m. vidurio, kai archeoraptoriaus liekanos buvo nuodugniai ištirtos, mokslininkai padarė neguodžiančią išvadą: jų rankose atsidūrė klastotė, „skraidantis dinozauras“ buvo sudarytas iš įvairių mokslui jau žinomų iškastinių gyvūnų dalių.

Tų pačių metų rudenį išleistame „National Geographic“ numeryje redakcija ir jos pakviesti paleontologai pripažino savo klaidą. Daugiausia graužėsi Stivenas Čerkasas: 80 tūkstančių jis taip ir neatgavo.

Akambaro figūrėlės

Dar viena istorija, kurioje dalyvavo praturtėti sumanę valstiečiai, įvyko Meksikoje, netoli Akambaro miesto. 1944 m. liepą vokietis imigrantas ir archeologas mėgėjas Valdemaras Julsrudas (Waldemar Julsrud) lietaus išplautoje dirvoje rado molinę figūrėlę, kuri, kaip jam pasirodė, galėjo priklausyti senovinei Čupikuaro kultūrai.

Kad nereikėtų eikvoti laiko ir jėgų, V.Julsrudas kasinėti pasisamdė vietos valstiečius, kuriems pažadėjo mokėti po 0,1 dolerio už kiekvieną rastą statulėlę. Pirmąjį kartą jis nustebo, kai valstiečiams pavyko iš žemės iškapstyti tūkstančius figūrėlių. Nė viena iš jų nebuvo tokia pati kaip kitos.

Antrąjį kartą - kai tarp radinių atsidūrė statulėlės, tikroviškai vaizduojančios dinozaurus ir įvairių rasių žmones, o tai prieštaravo visoms tuo metu turimoms žinioms, nuo paskutinių milžiniškų driežų dingimo laiko iki datos, kai europiečiai atrado Ameriką.

Be dinozaurų, V.Julsrudui pavyko gauti mistinių būtybių figūrėlių, tarp jų panašių į drakonus, taip pat išmirusių žinduolių statulėlių. V.Julsrudo kolekcija spėjo išpopuliarėti, kol ją ištyrus archeologui Čarlzui S.Di Pesui (Charles C.Di Peso) paaiškėjo, kad visos rastosios statulėlės - suklastotos. Figūrėles per trumpą laiką pagamino valstiečiai, o kurdami kai kurias „skulptoriai“ įkvėpimo sėmėsi iš filmų ir komiksų.

Krištolinės kaukolės

Artefaktai, išpopuliarinti tokių serialų kaip „Indiana Džonsas ir Krištolo kaukolės karalystė“ ir žaidimo „Assasin‘s creed“, pirmą kartą buvo paminėti XIX a. viduryje. Tada kai kuriuose leidiniuose pasirodė informacija apie perpirkėjus, kuriems pavyko įsigyti žmogaus kaukolių modelių, pagamintų iš vientisų kvarco (kalnų krištolo) gabalų.

Visur buvo tvirtinama, kad kaukolės priklauso olmekų ir majų kultūroms. Atitinkamai, visiškai nesuvokiamas atrodė būdas, kaip jos buvo pagamintos, nes minėtųjų civilizacijų laikais nebuvo tam tinkamų instrumentų.

Iki XX a. vidurio buvo rasta 30 kaukolių. Dauguma jų yra privačiose kolekcijose, ir jos nupirktos už pasakiškus pinigus. Kokecininkų apgailestavimui, po 2000 m. mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kaukolės buvo pagamintos per pastaruosius pusantro šimto metų - ant jų aptikta silicio karbido (susintetintas 1893 m.) ir šlifavimo šiuolaikiniais besisukančiais diskais pėdsakų.

Saitaferno tiara

Daiktas, daugiausia primenantis kepuraitę iš folijos, išgarsėjo 1896 m. Būtent tada Luvro direktorius Alberas Kempfenas (Albert Kaempfen) ir garsiausi Paryžiaus istorikai, archeologai ir antikos meno žinovai jį pripažino auksine skitų karaliaus Saitaferno tiara.

Iš aukso pagaminta tiara stulbino: ant jos su smulkiausiomis detalėmis buvo vaizduojamos senovės graikų mitologijos scenos, o iškaltas dovanojimo užrašas leido daryti prielaidą, kad galvos apdangalą pagamino senovės miesto-valstybės Olvijos, klestėjusios IV a.pr.m.e., meistrai. A.Kempfenas iškart gavo Prancūzijos parlamento sutikimą ir išpirko tiarą iš Odesoje gyvenusių brolių antikvarų Gochmanų už neregėtą tais laikais 50 tūkst. rublių sumą.

Beveik 10 metų eksponatas buvo demosntruojamas antikinio meno salėje, kol juo susidomėjo archeologai Adolfas Furtvengleris (Adolf Furtwaengler) ir Aleksandras Veselovskis (Alexander Veselovsky).

Tyrimas juos nuvedė pas juvelyrą Izraelį Ruchomovskį. Pasirodė, kad I.Ruchomovskis pagamino tiarą Gochmanų užsakymu jau 1895 m. ir už ją gavo 1800 rublių.

Juvelyras, nė nenujautęs apie Gochmanų ir A.Kempfeno sandorį, ne tik neatsidūrė teisiamųjų suole, bet ir išgarsėjo, už savo darbą pelnęs Taikomojo meno salono aukso medalį. Tiara vis dar eksponuojama Luvre, tiesa, ją teko perkelti į kuklesnę salę.

Milžiniški skeletai

2004 m. internete pasklido nuotraukos, kuriose buvo užfiksuoti iškasti 20 m ilgio žmogaus skeletai. Jie neva buvo rasti Indijos dykumoje, bet juos nufotografavus viskas buvo įslaptinta, o teritoriją apsupo kariuomenė.

Netrukus milžinų skeletų nuotraukas buvo pradėta rodyti per televizją, jos buvo spausdinamos laikraščiuose, o viešuose debatuose jas aptarinėjo žmonės, save laikantys mokslininkais.

Šios nuotraukos buvo palaikytos biblinės milžinų rasės egzistavimo įrodymu (Biblijoje keliose vietose užsimenama apie milžinus nefilimus). Ir iki šiol internete pasirodo tokių pranešimų kaip „Smitsono institutas pripažino, kad buvo sunaikinti tūkstančiai milžinų skeletų“, o nuotraukos ir dokumentai, patvirtinantys biblinių milžinų egzistavimą, netrukus, atseit, bus prieinami visiems.

Atlikus nepriklausomą didžiulių skeletų nuotraukų ekspertizę paaiškėjo, kad pirmoji nuotrauka buvo padaryta naudojant grafinį redagavimą interneto fotokonkursui, be jokių ketinimų ją mistifikuoti, ir laimėjo nominacijoje „Archeologinės anomalijos-2“.

Stounhendžo statyba

2013 m. tarp internautų paplito straipsnis, neva įrodantis, kad garsusis bronzos amžiaus paminklas Stounhendžas buvo pastatytas 1954-1958 metais. Straipsnio autorius kaip įrodymą pateikė daugybę Stounhendžo „statybos“ nuotraukų, tarp jų - tuščio lauko su pažymėtomis vietomis, kur bus išdėlioti akmenys, ir piktogramų trafaretų.

Be kitų įrodymų autorius pateikia faktų, pagal kuriuos Stounhendžo atsiradimo istorija vertintina kaip konspirologinė teorija. Pasak jos, D.Britanijos gynybos ministerija supirko žemes Stounhendžo rajone ir rengė ten karinius mokymus iki Antrojo pasaulinio karo.

Pasinaudodami karine padėtimi, kariškiai iškraustė gyventojus iš aplinkinių teritorijų. Autoriaus manymu, Stounhendžo teritoriją nupirko valdžia ir dirbtinai sukūrė netikrą istorijos paminklą: be liudininkų pastatė betoninius padirbinius, imituojančius senovinius megalitus.

Nežiūrint šios informacijos absurdiškumo, iki šiol jos niekas oficialiai nepaneigė. Tačiau prieš tokią versiją liudija daugybė faktų. Svarbiausias iš jų - daugybė dokumentų, liudijančių apie Stounhendžo egzistavimą, tarp jų viduramžių piešiniai, Naujųjų laikų paveikslai ir XIX a. bei XX a. pradžios nuotraukos.

Žinoma, Stounhendžo falsifikacijos teorijos šalininkai tvirtina, kad visi tie dokumentai, saugomi šimtuose archyvų visame pasaulyje, taip pat yra suklastoti vykdant plataus masto sąmokslą.

Tačiau įtikinamiausias argumentas prieš Stounhendžo atsiradimo 6-ajame deš. teoriją yra informacija apie restauravimo darbus, vykdytus kaip tik tuo metu. Užtenka įsižiūrėti į žmones „Stounhendžo statybos“ nuotraukose: kažin, ar inteligentiški pagyvenę žmonės su akiniais būtų pasiųsti dirbti tokio pobūdžio darbus.

Iš tiesų, tamsioji Stounhendžo istorijos pusė yra jo restauravimas, po kurio paminklas labai pasikeitė. Pirmoji restauracija prasidėjo jau 1901 m. ir tęsėsi faktiškai iki 1964-ųjų, o informacija apie darbus buvo slepiama.

Tačiau dabar istorinės atminties politika pasikeitė: paaiškėjo, kad restauruotojai naudodami kranus kilnojo akmenis, betonavo megalitų pamatus, juos tvirtino, kad sukurtų įsivaizduojamą „originalaus“ Stounhendžo vaizdą. Tos restauracijos nuotraukos ir yra paminklo „statybos“ 6-ajame deš. „įrodymas“.