Šiuolaikinių septynmylių batų istorija

Žengęs keletą žingsnių, Pėteris Šlėmylis nuo pusiaujo nukeliavo prie ašigalio, tą pačią dieną apsilankė pas Kinijos ryžių augintojus ir Sacharos atsiskyrėlius. Kad Pėteris galėtų taip keliauti, vokiečių romantikas Adelbertas fon Šamisas savo pasakos herojų apavė stebuklingais septynmyliais batais. Po 200 metų Ufos aviacijos universiteto mokslininkai įgyvendino P.Šlėmylio svajonę: avėdamas jų sukonstruotus batus, žmogus gali su kiekvienu žingsniu šoktelėti tris metrus į priekį ir pasiekti 40 km/val. greitį.

2003-aisiais rusų sukurti septynmyliai batai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip blauzdų protezai: spyruokliuojantys strypai iš sidabru žvilgančių titano ir aliuminio lydinių jungia „pėdą” iš kaučiuko su putplasčio manžetu, kuris žemiau kelio priveržiamas odos diržu. Bjaurios metalo konstrukcijos centras yra joje įmontuotas vidaus degimo variklis, reikalingas tam, kad būtų galima judėti į priekį. Batai yra labai ekonomiški: degtukų dėžutės dydžio bakelio benzino pakanka valandai stebuklingo vaikščiojimo. Taip pat juos galima naudoti universaliai: keisdami pėdas, bandymuose dalyvaujantys asmenys jau vaikštinėjo sniegu, ledu, drėgnu asfaltu ir žvyruotais kalnų šlaitais. „Galbūt jais būtų galima vaikščioti net vandens paviršiumi kaip Jėzui, tačiau to dar neišbandėme”, - svarsto išradėjas Borisas Rudojus.

Po to, kai batai su varikliu buvo pademonstruoti Ufos aikštėje, konstruktoriai negali atsiginti pasiūlymų iš viso pasaulio. „Gavome laišką net iš Disneilendo Floridoje”, - pasakoja B.Rudojus, išdidžiai rodydamas dviejų pirštų storumo aplanką, pilną laiškų. Jo kolega Viktoras Gordejevas vis dar negali galutinai suvokti šio susidomėjimo ir net patikėti pačia šiuolaikinių septynmylių batų egzistavimu: „Juk ta idėja iš esmės buvo visiška nesąmonė.” Ši idėja būsimam inžinieriui kilo beveik prieš 30 metų: kaip ir dauguma sovietų universitetų absolventų, dvidešimtmetis V.Gordejevas privalėjo atlikti dviejų savaičių karinę praktiką. Jį ypač erzino kasdienis bėgiojimas su dujokauke ir kareiviškais auliniais. Tai, kas iš pradžių buvo tik svaičiojimas rūkant, tapo V.Gordejevo diplominiu darbu. Aviacijos universiteto Ufoje studentai ir dėstytojai plėtojo jo idėją ir galiausiai sukonstravo pirmuosius septynmylius batus. Pirmasis modelis dar svėrė 20 kg, tačiau per keletą metų batų konstrukcija vis lengvėjo, o variklis mažėjo.

Šiuo metu konstruktoriai savo išradingumą patentavo Rusijoje, o lėšas tarptautiniam patentui jie dar taupo.

„Veikimo principas atrodo gana paprastas: žengiant žingsnį, kūno svorio veikiamas įsijungia vidaus degimo variklis; panašiai kaip automobilio variklyje užsidega kuras, kurio plėtimosi jėga per stūmoklius spaudžia spyruokles ir katapultuoja nešiotoją pirmyn. Tačiau tiksliai apskaičiuoti kuro plėtimosi jėgą yra nepaprastai sunku, - aiškina B.Rudojus. - Juk batai turi nesužeisti jais avinčio žmogaus; pritaikyti prie individualaus svorio, jie turi suteikti galimybę smagiai keliauti per vietovę, atlikdami 70 proc. raumenų darbo. Vietoj dešimties kilometrų bėgikas ta pačia jėga gali lengvai įveikti 30 km.”

Tokios perspektyvos pasirodė įdomios ir sovietų kariškiams, todėl daug žadantis stebuklingas ginklas iki „perestroikos” buvo laikomas po devyniais užraktais. Tačiau armijos planai žlugo dėl nepakankamo gamybinio pajėgumo. Dabar išradėjai nori batus panaudoti taikiems tikslams.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"