R. Kirilkinas dėl šuns išlaipintas iš autobuso: gal tokiems vairuotojams būtų pats laikas palikti darbo vietas?

Situaciją dainininkas savo sekėjams papasakojo feisbuke ir pasidalijo filmuota medžiaga.

„Kaip manote, kuo gali pasibaigti jūsų nuostabi diena Šventojoje? Jau kelintą vasaros sezoną iš eilės aš apsistoju Šventojoje, Būtingės sodų bendrijoje, kartu su savo augintiniu Guru. Ši vieta yra nuostabi savo gamta, miškais ir išskirtine ramybe. Pats Šventosios miestelio centras yra už maždaug 4,5 km kelio nuo mano gyvenamosios vietos, apytiksliai valanda laiko einant pėsčiomis. Būdamas ir apsistodamas čia, aš gan dažnai nueinu iki pat Šventosios pėsčiomis kartu su savo augintiniu, o grįžtame paskutiniu kompanijos „Vlasava“ autobusu, kuris išvyksta 18.00 val. vakaro (maršrutas Palanga–Šventoji–Būtingės terminalas).

Šiandien buvo nuostabi ir saulėta diena. Vidurdienį pajudėjome pėsčiomis link Šventosios kartu su Guru, ketindami prasivaikščioti ir pasidžiaugti gražiu oru, kartu nusipirkti reikiamų maisto produktų, kadangi artimiausia nuo mano namelio parduotuvė yra tik Šventojoje. Tad po mūsų 10 km pasivaikščiojimo kartu pėsčiomis apsipirkome prekybos centre ir nulėkėme link autobuso stotelės pasitikti savo paskutiniojo autobuso į namus. 

Atvykus autobusui, aš kaip visada, prieš įlipdamas į vidų, paėmiau savo 2 kg sveriantį ir ramų augintinį ant rankų. Vos tik spėjus pasisveikinti su gerbiamu vairuotoju, jis pasitiko mus ypač piktu žvilgsniu, lyg būtume jo baisiausi priešai. Nedelsiant buvome grubiai ir gan agresyviai išprašyti iš autobuso, nes vairuotojas nesutiko vežti mūsų į Būtingės terminalą. Aš ramiu tonu paaiškinau vairuotojui, kad neturiu kaip grįžti ir esu su sunkia bei pilna kuprine ant pečių. Taip pat paklausiau, kuo jis skiriasi nuo jo kolegų, kurie vežiodavo mus su Guru keletą vasaros sezonų iš eilės.

Tačiau gerbiamas vairuotojas buvo kategoriškas ir su malonumu dėstė savo ir ne savo taisykles, lyg mėgaudamasis savo valdžia. Piktas, agresyvus ir, mano akimis žiūrint, nelaimingas vairuotojas paaiškino, kad tokius gyvulius kaip Guru reikia narvuose vežiotis, nes šiandien neva aš šunį vežtis noriu, o jau rytoj kokį arklį užsimanysiu įgrūsti į jo autobusą... Išeidamas drebančiomis rankomis iš autobuso, aš net nesugebėjau tinkamai jo nufilmuoti, bet patyrus tokį nemalonų incidentą, rodos, net pats telefonas manęs nebeklausė. 

Vairuotojas, matydamas, kad bandau kažką filmuoti, išlipo iš savo kabinos į lauką, lyg mane nuvydamas ir šaukdamas visa gerkle: „Artiste tu! Aš tuoj tau pafilmuosiu!“ Tiesą sakant, aš išsigandau ir sparčiais žingsniais nuėjau tolyn. Kiek vėliau suvokiau, kad telefono kamera nieko neužfiksavo. Tad suėmiau save į rankas ir vėl grįžau nufilmuoti didvyrį, kuris išvažiuodamas iš stotelės, lyg gąsdindamas, o gal visai rimtai, norėjo pervažiuoti per mano augintinį ir mano kojas... 

Dar ilgai stovėdamas mąsčiau, kuo galėjo viskas pasibaigti. Gal visgi tokiems kaip šis, nestabilios psichikos, bendravimo sutrikimų turintiems ir etiketo nesilaikantiems vairuotojams jau būtų pats laikas palikti tokias darbo vietas? Aš to nerašyčiau, jei žmogiškumo neturėčiau nė lašo... Man, pasirodo, rūpi visi jūsų klientai kartu su jų gyvūnais ar be jų. Tačiau ar mes rūpime jums? P. S. Namo teko grįžti gana nepigiai, pasitelkiant vietinės taksi paslaugas“, – pasakojo R. Kirilkinas.