Prūsų hercogija ir lietuvybė

Almanachas

Hercogas Albrechtas, būdamas uolus naujosios tikybos šalininkas, besistengdamas įgyvendinti reformaciją, daug patarnavo lietuvių kultūrai ir mūsų tautos švietimui. Lygiai ir jo įpėdiniai, paveldėjusieji Mažąją Lietuvą ir Prūsų hercogo titulą, yra parodę lietuviams daug palankumo ir palikę neišdildomų pėdsakų lietuvių tautos istorijoje.

Hercogo Albrechto bei krašto diduomenės priesaika Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir lenkų karaliui katalikiškoje Vakarų Europoje ir Vokietijoje sukėlė didelį pasipriešinimą. Popiežius prakeikė Albrechtą, o vokiečių kaizeris paskelbė atimąs iš jo teises valdyti Prūsus.

Kryžiuočių ordino liekanos, nusidanginusios Vokietijon, 1530 metais Ausburge įvykusiame vokiečių seime pareikalavo, kad Prūsija būtų iš Albrechto atimta ir jiems atiduota.

Tokiomis aplinkybėmis Albrechtui nebeliko kitos išeities, kaip ieškoti atramos valdomojo krašto gyventojuose, kurių didelę daugumą tuomet sudarė lietuviai.

Pastaraisiais Albrechtas juo labiau galėjo pasitikėti, kadangi lietuviai buvo griežtai priešingi kryžiuočių sugrįžimui ir nelabai tesi- skaitė su vokiečių kaizerio valia bei nusistatymais.

Prūsų lietuviams tais laikais daug daugiau turėjo sverti didžiojo Lietuvos kunigaikščio žodis.

Pagaliau ir pats Albrechtas nebuvo gryno kraujo vokietis, bet pusiau lietuviškos kilmės žmogus, nes jo motina buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkų karaliaus Zigmanto tikra sesuo.

Suprantama, kad atsimetęs nuo kryžiuočių ir patekęs į vokiečių kaizerio nemalonę, Albrechtas stengėsi užmegsti juo glaudesnius ryšius su Lietuvos valdovais ir lietuvių šviesuomene, kurios tais laikais tebuvo tik Didžiojoje Lietuvoje.

Albrechto valdžios pradžia buvo labai sunki. Greta jam nedraugingo vokiečių kaizerio bei popiežiaus nusistatymo, sudariusio didelių sunkumų, jau 1525 m. viduje pasireiškė suirutė.

Mat, ir į Prūsus persimetė iš Vokietijos ūkininkų sukilimas, kurį tenai buvo sužadinusi bažnytinė reformacija. Sukilėliai, apsiginklavę dalgiais, kirviais, šakėmis bei spragilais, pradėjo naikinti bajorų-pareigūnų dvarus Labguvos bei Tepliavos apylinkėse, o paskui traukė net į Albrechto sostinę Karaliaučių.

Sukilimas pavyko gana greitai apmalšinti, tačiau jo priežastys nebuvo pašalintos. Dvarininkai ir toliau spaudė ūkininkus, vargindami juos baudžiavomis bei žiauriomis priemonėmis išreikalaudami iš ūkininkų pinigus už nuostolius, padarytus sukilimo metu.

Todėl ūkininkų bruzdėjimai nesiliovė trejus metus, ir tik 1528 m. tos riaušės galutinai pasibaigė.

Vidaus neramumams pasiliovus, Albrechtas ėmėsi rūpestingai tvarkyti bažnyčios gyvenimą ir žmonių švietimą. Tam darbui padėjėjų jis gavo iš Didžiosios Lietuvos.

1541 m. vasarą atvyko iš Vilniaus į Karaliaučių įžymus mokslininkas Abraomas Kulviškis, kilęs iš lietuvių bajorų Adaičių giminės.

Jo tėvai gyveno Kulvos dvare netoli Kauno. Aukštuosius mokslus Abraomas buvo išėjęs užsieniuose, būtent Krokuvoj bei Vittenberge, kur klausė garsiųjų reformacijos kūrėjų Melanchtono ir Erazmo Roterdamiškio paskaitų. Be to, Kulviškis mokėsi dar Leipcige, Loevene (dabartinėje Belgijoje) ir Šiene (Italijoje), kur įsigijo teisių ir teologijos daktaro laipsnius.

Į Karaliaučių atvykusį Kulviškį Albrechtas paskyrė savo patarėju ir pavedė jam rūpintis švietimo reikalais. Tais pačiais 1544 m. Albrechtas, Kulviškio padedamas, įsteigė Karaliaučiuje pirmą aukštąją mokyklą, kur buvo dėstoma teologija, teisių mokslas, medicina bei lotynų, graikų ir hebrajų kalbos.

Mokykla vadinosi Pedagogium arba Particular, o jos viršininkui buvo suteiktas archipedagogo titulas. Pirmuoju archipedagogu buvo Kulviškis.

Ši mokykla 1544 m. buvo pavadinta Karaliaučiaus universitetu (Albertina), kuriame Kulviškis buvo pirmuoju graikų bei hebrajų kalbos profesorium.

Šito mokslininko veikla Mažojoje Lietuvoje pasibaigė 1545 m., nes jis, norėdamas skelbti evangelikų mokslą, iškeliavo atgal į Vilnių.

Tačiau, jam iškeliavus, lietuvių kultūros ir švietimo darbas Mažojoje Lietuvoje neapmirė, bet vystėsi toliau ir davė palaimingų vaisių visai lietuvių tautai.

Karaliaučiuje Kulviškio pavaduotoju pasiliko jo giminaitis Stanislovas Rapagelanas, išėjęs mokslus Vilniaus pranciškonų vienuolyne, Krokuvos universitete bei Vittenberge, kur mokėsi Albrechto lėšomis.

Bestudijuodamas Vitterberge, Rapagelanas klausė ne tik Melanchtono, bet ir paties Martyno Liuterio paskaitų ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Mokslus pabaigęs, Rapagelanas apsigyveno Karaliaučiuje ir steigiant universitetą, kuriame vėliau jis buvo pirmasis teologijos profesorius, buvo artimiausias Albrechto bei Kulviškio bendradarbis.

Stanislovas Rapagelanas buvo pirmasis lietuvis, kurs pradėjo lietuviškai rašyti. Jis išvertė į lietuvių kalbą keletą giesmių ir buvo užsimojęs išversti visa šventraštį, bet ankstyba mirtis nutraukė jo kilnias pastangas. Jis mirė nugarkaulio smegenų džiova.

1545 m. gegužės mėn. 13 d. Albrechtui paliepus, jo kūnas buvo iškilmingai palaidotas arti tos vietos, kur buvo laidojama paties hercogo giminė, o jo antkapyje lotynų kalba buvo parašyta: ,,Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė, kurs Stanislovo vardu vadintas buvo, kurs mokė slėpingo dangiško žodžio šventumo ir kaip reikia kopti į Aukščiausiojo Tėvo karaliją."

Rapagelano darbą toliau tęsė jo mokinys Martynas Mažvydas-Vaitkūnas, išmokslintas Karaliaučiaus universitete valdžios lėšomis.

Gavęs filosofijos magistro laipsnį, Mažvydas 1549 m. buvo paskirtas Ragainės parapijos kunigu, o nuo 1554 m. jis buvo Ragainės arkidiakonu arba vykupo pavaduotoju. Pasimirė Ragainėje 1562 m.

Dar studentu bebūdamas, Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygelę, kuri 1547 m. buvo išspausdinta Karaliaučiuje. Mažvydas parašė ir daugiau lietuviškų raštų, kurie sudarė lietuvių literatūros pradžią. Jis buvo tikras savo tautos ir savo kalbos mylėtojas, kas matyti iš jo raštų, kur vienoje vietoje sakoma:

"Trokštame, kad ir mūsų dienose visur, kur tik gyvena lietuviai, bažnyčiose viešpatautų vienų viena mūsų prigimtoji lietuviškoji kalba, kad vien lietuviškoje kalboje Dievo žodis apsakinėtas būtų."

Atsirado ir daugiau kunigų, kurie nusipelnė lietuvių tautos kultūrai, atsidėję dirbdami savo brolių švietimo darbą. Mat, Albrechto rūpesčiu gabūs jaunikaičiai būdavo valdžios lėšomis lietuvių kalba pamokomi ir prirengiami į kunigus. Šitie kunigai buvo hercogo įpareigoti rašyti lietuviškų bažnytinių knygų, kurios būdavo valdžios lėšomis spausdinamos.

Tarp tokių raštais pasižymėjusių kunigų minėtini dar Augustinas Jamundas ir Baltramiejus Vilentas. Jamundas nuo 1555 m. kunigavo Kraupiškiuose, o po Mažvydo mirties buvo paskirtas kunigu Ragainėn, kur nuo 1567 m. taip pat ir arkidiakonu buvo.

Jis išvertė iš lenkų kalbos porą giesmių ir pats buvo sukūręs giesmelę: "Taip Dievas svietą pamylėjo." Jamundas buvo pradėjęs versti lietuvių kalbon ir Naująjį Įstatymą, bet, to darbo nepabaigęs, mirė 1576 m.

Vilentas, išėjęs mokslus valdžios lėšomis, buvo paskirtas Karaliaučiaus lietuvių parapijos kunigu, kur išbuvo iki 1550 m. Jis parašė: 1. "Eucheridion Catechismas maszas, dael paspalitu Plebonu ir Koznadiju" ir 2. "Euangelias bei Epistolas Nedeliu ir Schwentuju dienosu skaitomosias Baszniczosu Chriksteczonischkosu."

Eucheridione arba rankvedyje tilpo: Liuterio mažasis katekizmas (su įvadu ir paaiškinimu), sutuoktuvių ir krikštijimo knygelės, pamokymas einant prie šv. vakarienės ir išpažinties. Katekizmas buvo Mažvydo išverstas, bet įvadas parašytas Vilento, lygiai ir Liuterio paaiškinimai Vilento išversti.

Šventadieniams skiriamos evangelijos ir apaštalų laiškai taip pat buvo Vilento išversti iš Liuterio raštų. Čia pat buvo pridėti nusidavimai apie Kristaus kančią ir mirimą, surašytieji pagal keturis evangelistus.

Kai kurių kitų kunigų parašytas bei išverstas giesmes Vilentas esąs pataisęs ir ne visai vykusią jų kalbą pagerinęs. Vilentas pasimirė 1587 m. Dar anksčiau, būtent 1568 m., pasimirė hercogas Albrechtas, kuriam valdant prasidėjo ir taip gražiai išbujojo tautinis ir kultūrinis Mažosios Lietuvos prisikėlimas.

Artimiausieji jo įpėdiniai tęsė toliau Albrechto pradėtą lietuviškosios kultūros ugdymą kryžiuočių sunaikintame krašte. Tasai darbas nesustodamas vystėsi, kol Prūsų hercogija, taip pat ir Lietuva bei Lenkija, neįstrigo į tarptautinio pobūdžio sunkumus, kurių pasėkos lietuvių tautai buvo labai skaudžios.