Profesijos, kurių šiandien nebėra

Telefonistė

Tai moteris komutatorius, sujungianti abonentus. Telefoniste galėjo tapti ne kiekviena pretendentė. Eiti šių pareigų buvo priimamos netekėjusios merginos iš gerų šeimų, nekonfliktiškos, malonaus balso, stiprios sveikatos ir aukšto ūgio - buvo būtina pasiekti komutatoriaus viršų. Fizinė ištvermė buvo ne mažiau svarbus veiksnys, be naktinių pamainų, alino intensyvus darbo ritmas: sujungti reikėdavo per 8 sekundes. Per šį laiką telefonistė ne tik turėjo priimti užsakymą, bet ir operatyviai susigaudyti, į kurį būtent abonentinį lizdą įbesti laidą. Telefonistės dirbo pramonės įmonėse, karinių dalinių kontrolės punktuose, medicinos ir kitokiose uždaro tipo įstaigose. Atsiradus automatinėms telefono stotims ši profesija nuėjo į nebūtį. Šiandien telefonistės funkciją perima biuro vadybininkė arba sekretorė, sujungianti klientą su reikalingu specialistu.

Žmogus žadintuvas

Žadintuvą, vienokį ar kitokį, turi kiekvienas žmogus, bet mažai kas žino, kad viduramžiais Rusijoje taip buvo vadinamas vienuolis, kuris atsibusdavo anksčiau už visus ir mušdavo varpais, kviesdamas brolius į rytinę maldą. Žmonės žadintuvai buvo paplitę ir Europoje: beldikai naudodavo bet kokias pagalbines priemones, kad priverstų savo klientus praplėšti akis. Tik pabudęs užsakovas įsitikindavo, kad baladotojas sąžiningai užsidirbo savo kelis pensus. Žmogumi žadintuvu dirbdavo daugiausia vyrai, nes kartais tekdavo kęsti ne tik nepatenkintų kaimynų keiksmus, bet ir bandyti išsisukti nuo smūgių krušos. 1847 m. išradus mechaninį žadintuvą, kurį buvo galima nustatyti bet kuriam laikui, beldiko profesija tapo nebeaktuali.

Žmogus radaras

Šios profesijos atstovas turėjo pasižymėti unikalia klausa, kad laiku atpažintų lokatorių garso signalus. Ši specialybė buvo karinė, toks žmogus įspėdavo apie artėjančius priešo lėktuvus. Profesija buvo paklausi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai iš oro atakuodavo bombonešiai. Pirmasis automatinis radaras buvo patentuotas tik 1935 m., o pradėti gaminti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m.

Žiurkių gaudytojas

Daugybę metų šie dantingi plėšrūnai buvo tikra rykštė miestų gyventojams. Žiurkės ne tik naikindavo atsargas, bet ir platino infekcines ligas. Į pagalbą katėms, kurios pasižymėjo naikindamos graužikus, atėjo specialiai apmokyti žmonės. Ši profesija buvo labai pavojinga, nes visada buvo pavojus, kad žiurkės gali įkąsti. Taigi gyvybė ir turtas buvo gelbėjamas didele kaina. Žiurkių gaudytojų dabar nėra, užtat yra deratizacijos tarnyba, kuri graužikus naikina specialiomis priemonėmis.