Pavasario taku į Velykas

O šiemet po sniegus nebraidom, sniegai ištirpo ir jų vandenys nutekėjo, susigėrė, upės išnešė ledus. Taigi, Velykos nors ir ankstyvos, bet pavasario žiedų jų dieną nematysime. Bus jau smagiai šilta, gurės ežerų ledas ir dvelks pavasariškas žemės aromatas...

Velykos - labai gamtiška šventė, nes per jas būna tiek daug žalumos, mes marginame paukščių (na gerai, vištų...) kiaušinius. Dar ragaujam klevo sulą. Mūsų protėvių stalas buvo vien iš žemės ir gamtos gėrybių - paprasto sodiečio vaišėms be raugintų, džiovintų, trintų ir maltų augalų bei grybų buvo patiekiama ta pati sula, žuvys (net lydekos), Pietų Lietuvos ir Žemaitijos medžiokliai šeimai padovanodavo keptą teterviną, o šilų dzūkai - kurtinį. Kas ten buvo ponų namuose - ne visiems žinoma, bet kas buvo užrašyta, byloja apie ne kasdienes išlaidas: čia ant salo puikuodavosi įdarytas karpis, lašiša, žvėrienos kumpiai ir kurtiniai, tetervinai, kurapkos. Apie svetimžemius gardumynus nekalbame - jie bet kuriuo metų laiku buvo šventinis skanėsis.

Per Velykas būtinai reikia suptis supynėse - sako, tai labai naudinga (ne tik smagu), dar galima laistytis vandeniu. Ir, žinoma, būti smagiems, nes pavasaris, Kristus prisikėlė, gamta bunda.

Šiemet didysis jos pabudimas prasidės iš karto po Velykų. Balandis žada būti permainingas, bet šilumos, ypač antrojoje jo pusėje, regėsime daug. O šiluma ir drėgmė pavasarį sukuria viską. Gal kilo noras pridėti žodžius - „iš nieko“?

Nedarykite tos klaidos! Kurti iš nieko - dieviškoji prigimtis. Gamta viską augina ir sukuria „iš kažko“. Štai plyšta pumpurai ir plečiasi, didėja būsimų lapų gniužulėliai. Pievoje pro pernykštę žolę pasirodo šalpusniai, o pamiškėje - vištapienės, rūteniai.

Iš šaknų, daigų, iš pernai pabirusių sėklų pakyla tokia gyvybės gausa, kad regėdamas ją gali tik galvą kraipyti: kaip visa tai randasi, iš kur imasi ir kaip taip greitai išauga, suveši?

Pavasaris ir tik dalis vasaros yra skirta gimimui. Visa kita vasara ir visai nedaug rudens skiriama augimui. O visa tai daroma rudens ir žiemos išbandymams. Tokia yra keturių metų laikų gamtos logika.

Taigi, dabar - gimimo pradžia. Mums labai sunku suspėti viską pamatyti; net ir regėdami aplink vykstančius procesus, mes ne visada galime, sugebame juos suprasti.

Štai iš kur - iš nesupratimo - randasi didžioji nuostaba gamtos vyksmu.

Velykos - tik šventė. Beje, labai įdomi, nes neturi pastovios savo datos. Todėl sunku apie jas kalbėti ir lyginti su gamta, tuo labiau - gamtai taikyti atskaitos laiką „nuo Velykų“. Gamtai palikime jos gyvenimą, o sau pasiimkime savo darbus ir šventes - gal taip gyventi bus protingiausia.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“