Paukščiai, verti paveldo titulo

Į Raudonąją knygą įrašytų kurtinių Lietuvoje bepriskaičiuojama 300-400. Mažiau nei prieš šimtą metų jų gyveno 2-3 kartus daugiau.

Pasak ornitologo Liutauro Raudonikio, kurtinių dabar belikę Rytų bei Pietryčių Lietuvos didesnėse giriose. Prieškariu kurtinių galėjai sutikti visoje Lietuvoje. Per šio amžiaus dvidešimt metų žinoma ne viena vieta, iš kur kurtiniai išnyko.

Liko tik Dzūkijos miškuose, apie Čepkelių rezervatą, po vieną vietą Rūdninkų ir Labanoro giriose. Kitur dar galima rasti pavienių paukščių, bet šios nedidelės bendruomenės ties išnykimo riba. „Kurtiniai yra sėslūs, nemigruojantys, o kai išnyksta, išnyksta suvisam ir be žmogaus pagalbos nebeatsikurs. Šie kilnūs paukščiai yra trumpaamžiai, vidutiniškai gyvena penkerius - septynerius metus. Palikuonių sulaukia ne pirmais, o tik antrais, trečiais metais.

„Kurtiniai labai jautrūs trikdymui paukščiai. Todėl labai svarbu, kai vyksta kurtinių tuoktuvės, arti kurtinių gyvenviečių pristabdyti miško darbus. Žmonės taip pat kurtiniams nepadeda, ieško jų tuokviečių, blaško, o tai trukdo kurtiniams sulaukti palikuonių“, - pasakojo kurtinių gyvenimo stebėtojas.

Pasak L.Raudonikio, kurtinių tuoktuvių vietos yra nuolatinės, žinomos dar nuo profesoriaus Tado Ivanausko laikų. „Jei miškas iškertamas - tuokvietė išsklaidoma, paukščiai priversti ieškoti naujų vietų, nukenčia perėjimo sėkmingumas.

Kurtiniai laikosi prie rezervatų, ten jų populiacijos dar gyvybingos, o jei pavyksta užsiauginti palikuonių, plinta satelitinės tuokvietės aplinkiniuose miškuose“.

Kurtinys Europoje apskritai retas paukštis. Piečiau Lietuvos izoliuotos kurtinių populiacijos išlikusios tik kalnuotose vietovėse. Vienintelė vieta Lenkijoje, kur kurtiniai dar gyvena, Augustavo giria. Pasienyje, kur mūsų miškai susisiekia su Baltarusija, Lenkija, vyksta šių paukščių genetinis apsikeitimas ir populiacija ten gana tvirta.

Kurtinius Lietuvoje medžioti draudžiama. Apskritai su kurtiniais buvo elgiamasi pagarbiai net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai Lietuva dar buvo girių kraštas, o kurtiniai - dažnas paukštis.

Medžioti kurtinius buvo išskirtinė didikų teisė, ir jie nepersistengdavo. Lietuvos Statute už nelegalią kurtinių medžioklę buvo numatytos didžiulės baudos. „Didesnės medžioklės vyko tik tarpukario ir pokario laikotarpiu, tuomet ir buvo pažeista pusiausvyra, nusilpninusi populiaciją.

Kurtiniai yra Lietuvos gamtos paveldas ir jų populiaciją reikia stiprinti, be žmogaus pagalbos niekur naujai neatsikurs“, - teigia L.Raudonikis.

Tokia viena vieta, kur kurtiniams bandoma padėti, Lietuvoje yra. Jau beveik dešimt metų jie veisiami Viešvilės gamtiniame rezervate. Šios veiklos valstybė beveik neremia, ji laikosi tik dėl rezervate dirbančių gamtininkų entuziazmo. Entuziazmas ir tikslas tikrai yra kilnus - sugrąžinti į ketvirtąją pagal dydį Lietuvoje Karšuvos girią išnykusius kurtinius.

Per veislyno gyvavimo laiką į gamtą paleista apie 50 kurtinių. O ar pavyko paukščiams pritapti, galima tik spėti. Sugrąžinti kurtinius į Pietvakarių Lietuvos miškus tikslą turintis Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris tikisi, kad pastangas bus galima įvertinti tik tada, kai iš veislyno į gamtą išleidžiami paukščiai bus pažymėti siųstuvais. O tai būsią netrukus.

Ornitologų bendruomenė veislyno siekį Karšuvos girioje vertina nevienareikšmiškai. Anot jų, viešviliškiai daug padarė, įgijo patirties ir jų pastangas būtų galima pritaikyti stiprinant kurtinių šeimą nauja genetine medžiaga ten, kur jie jau gyvena. „Norint atkurti populiaciją tose vietose, kur ji išnykusi, didelis darbas.

Dvejus metus reikėtų išleisti į gamtą maždaug po 80 paukščių. Pasaulyje žinoma vos pora vietų, kur kurtiniai buvo išnykę ir vėl sugrąžinti. Mums kur kas svarbiau išsaugoti tai, kas liko“, - teigia Ornitologų draugijos vadovas L.Raudonikis.