Pati didžiausia machinacija

Juk iš tiesų tai ir yra pati didžiausia machinacija iš visų, kokias tik yra sugalvoję žmonės. Kaip apskritai mes galėjome tuo tikėti!? Pagalvokite patys: pagyvenęs vyriškis, užsiimantis labdara pačiomis radikaliausiomis formomis, dalija dovanas visiems vaikams praskrisdamas vienu metu pro visus kaminus planetoje...

Klausimas, kurį tikrai įdomu pateikti sau: kodėl mes iš kartos į kartą palaikome šį pramaną? Kuris gimdytojas galėtų pasakyti savo trimečiam vaikui: "Klausyk, brangusis, tu gi iš tikrųjų negalvosi, kad tas senis su balta barzda egzistuoja?"

Ne. Mes visi žaidžiame šį žaidimą. Mes visi - siaubingi melagiai, todėl vieną gražią dieną mūsų vaikus ištiks žiaurus nusivylimas.

Juk prisimenate, kaip siaubinga buvo suvokti, kad galėjome pasimauti ant tokio kabliuko? Dar blogiau, kai mums pasakoja, kaip visa tai buvo suorganizuota... Kai sužinojome, kad tą filantropo kostiumą buvo apsivilkęs kaimynas arba depresija sergantis patėvis... Todėl aš vėl jūsų paklausiu: kam visa tai tęsti?

Tam, kad... mes visi turime gerą širdį. Ir tam, kad labiausiai pasaulyje mums patinka žiūrėti į spinduliuojančius savo vaikų veidus.

Tikros Kalėdos - tai matyti, kaip vaikai džiaugiasi Kalėdomis. Juk mums kur kas labiau patinka stebėti, kaip jie atidaro dovanų dėžutes, nei gauti dovanų patiems. Na, gerai, kalbėsiu apie save: man visada dovanoja tik kojines. O susižavėjusiose mano sūnaus akyse aš matau savo vaikystės atspindį. Jo džiaugsminga nuostaba - tai tas stebuklingas kamuolys, kuris gali mane nuvesti į mano džiaugsmingą nuostabą. Kadangi mano vaikystės laikais nebuvo vaizdo kamerų, man liko tik migloti vaizdinių fragmentai. Iš jų, žvelgdamas į sūnų, galiu atkurti visą vaizdą. Nenusakomas pojūtis.

Jeigu gyvenimas būtų filmas, galėtume sakyti, kad su vaikais mes vėl žiūrime jo pradžią, o su tėvais - numatome pabaigą. Išeitų, jog Kalėdoms mums rodo pačius pirmuosius kadrus! Mes vėl tampame vaikais, ir mums reikia ne tiek jau daug,kad vėl tikėtume Kalėdų Seneliu. O taip, kaip būtų nuostabu! Jis ateitų, ir aš žinau, kad tikrai nedovanotų man kojinių.

Šaltinis: Davidas Foenkinosas, prancūzų rašytojas ir režisierius, parengė Aras MASIULIS