Paralelinė tikrovė: Ieškant Atlantidos, Eldorado ir Šambalos

Kalbame apie paslaptingus miestus ir šalis, apie kurias buvo daug kalbama ir rašoma, nors jų niekas niekada nematė - Atlantidą, Šambalą ir Eldoradą. Beje, tikslių koordinačių nebuvimas netrikdo nuotykių ieškotojų, kurie vis bando rasti kelią į nežinomus pasaulius.

Atlantida: ieškoma du tūkstančius metų

Tikriausiai nė viena legendinė šalis nebuvo taip ilgai ieškoma kaip Atlantida ir stebėtis nėra ko, juk pradėjo šią istoriją Platonas, savo veikaluose aprašęs didžiulę salą, kuri, po baisaus žemės drebėjimo, per vieną parą nugrimzdo po vandeniu. Filosofo duomenimis Atlantida garsėjo neregėtais turtais - pastatų sienos ir stogai ten buvo aptaisyti auksu, taip pat saloje buvo daugybė statulų ir brangiųjų metalų.

Diskusijos apie tai, ar Platono aprašytoji valstybė tikrai egzistavo, prasidėjo netrukus po filosofo mirties. Pavyzdžiui, jo mokinys Aristotelis kategoriškai neigė Atlantidos egzistavimą ir rašė, kad ją sunaikino tas pats žmogus, kuris ir sukūrė, t.y. pats Platonas - savo vaizduotėje.

O štai filosofas Posidonijus, gyvenęs II a. pr.m.e., tikėjo nuskendusios salos egzistavimu, kaip ir Platono pasekėjai neoplatonikai. Platonas rašė, kad Atlantida buvo į vakarus nuo Heraklio stulpų, t.y. Gibraltaro sąsiaurio, tad suprantama, jos buvo pirmiausia pradėta ieškoti ten.

Pirmųjų bandymų būta mūsų eros pradžioje, tačiau tikras susidomėjimas paslaptingu miestu-valstybe kilo XVI-XVII a., po Amerikos atradimo.

Būtent tada ir gimė hipotezės, kad Naujasis pasaulis, ko gera, ir yra Atlantida, juk formaliai ji išties yra į vakarus nuo Gibraltaro. Buvo tvirtinama, kad indėnai - Atlantidos gyventojų palikuonys.

Šios teorijos buvo kritikuojamos ir to meto, ir vėlesnių laikų mokslininkų, tiesa, ne visų. Panašaus požiūrio laikėsi ir garsus filosofas ir istorikas Frensis Beikonas (Francis Bacon).

Suprantama, Amerika - toli gražu ne vienintelė ir net ne pagrindinė vieta, kur buvo ieškoma Atlantida. Iš viso jų priskaičiuojama kelios dešimtys - nuo Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno iki visiškai neįtikėtinų, tokių kaip Skandinavija ar Sibiras.

Bet dauguma tyrinėtojų, kuriems iki šiol rūpi Atlantida, jos dažniau ieško arčiau Platono aprašytųjų vietų, t.y. Gibraltaro rajone, tiesa, ne tik į Vakarus, bet ir į Rytus, nuo sąsiaurio. Jie mano, kad jei Atlantida išties egzistavo, greičiausiai ji buvo Viduržemio jūroje.

Dažniausiai jos ieškoma jūros dugne, netoli Kretos, kur 2-ajame tūkstantmetyje pr.m.e. įvyko baisi katastrofa: išsiveržus Santorino vulkanui, kilo milžiniškas cunamis ir stiprus žemės drebėjimas, susidarė per 80 kv. km ploto kaldera. Jei šiame rajone išties kažkada buvo sala, ji tikrai nuskendo.

Remiantis radiniais jūros dugne netoli Kretos, ši hipotezė neatrodo visiškai laužta iš piršto, nors ir nėra patvirtinta.

Eldoradas: pamišę dėl aukso

Pats mistinės šalies pavadinimas („Eldoradas“ iš ispanų kalbos verčiamas kaip „paauksuotas“) rodo jos paieškų tikslą. Atradus Ameriką, gimė nemažai legendų apie fantastinius vietos gyventojų turtus, kuriuos jie kruopščiai slėpė nuo konkistadorų. Aukso karštinė, susijusi su Eldorado paieškomis, prasidėjo 1533 m., kai į Seviliją iš Amerikos atplaukė keturi laivai su auksu ir sidabru.

Tai buvo išpirka už Atahualpos - inkų vado - išlaisvinimą, nors jis taip ir neįvyko. Fransiskas Pisaras (Francisco Pizarro) su savo būriu paėmė vadą į nelaisvę ir šis mainais į laisvę pasiūlė patalpą, kurioje buvo laikomas, pripildyti aukso iki žymos ištiestos rankos aukštyje, o šalimais esančią - antra tiek sidabro. Inkų valdovas išlaikė žodį: jo valdiniai konkistadorams atgabeno tiek brangiųjų metalų gaminių, kad vien juos perlydyti truko 34 dienas.

Tačiau ispanai vis tiek nepaleido Atahualpos ir jį nužudė, baimindamiesi, kad inkai juos užpuls ir sunaikins. Bendra tos išpirkos vertė dabartiniais vertinimais būtų apie 7 mlrd. dolerių. Vien auksas svėrė 6 tonas.

Turtus atgabenus į Ispaniją, daugelis europiečių nutarė, kad tai yra tik maža dalis lobių, paslėptų Naujajame pasaulyje, ir plūstelėjo ieškoti „Aukso šalies“ - Eldorado.

Dar vienas legendos šaltinis - čibčų genties indėnų paprotys dievams aukoti aukso ir brangakmenių. Be to, kartą per metus jie savo vadą paversdavo „aukso žmogumi“ - ištepę moliu ir apibarstę aukso smiltimis tikrąja žodžio prasme - paauksuodavo. Po to vadas, lydimas padėjėjų, aukso ir brangakmenių prikrautu plaustu iš nendrių saulei tekant išplaukdavo į ežerą. Ežero viduryje dovanos, aukojamos dievams, būdavo sumetamos į vandenį.

Eldorado buvo aktyviai ieškoma visą XVI a. Aukso ieškoti grįžo ir pats F.Pisaras, bet ten buvo nužudytas. Vėliau ieškoti aukso miesto išvyko kitos ekspedicijos. Eldorado ėmėsi ieškoti ir F.Pisaro brolis Gonsalas drauge su avantiūristu F.de Oreljana (F.de Orellana), bet jų keliai išsiskyrė: F.Oreljana su būrio dalimi, palikę Gonsalą likimo valiai, kelionę tęsė vandeniu. Taip F.de Oreljana tapo pirmuoju europiečiu, praplaukusiu išilgai visos Amazonės.

Beje, ir pavadinimą upei suteikė būtent jis, nes iš indėnų išgirdo legendą apie moterų karių gentį, gyvenančią upės pakrantėse. Pagal asociaciją su senovės Graikijos amazonėmis jis ir suteikė upei vardą, kuriuo ji vadinasi iki šiol. Tiesa, per visą kelionę F.Oreljana nerado nei amazonių genties, nei aukso. O Gonsalas Pisaras, manydamas, kad F.Oreljanos būrys žuvo, grįžo į Kitą, praėjus 2 metams nuo ekspedicijos pradžios, - be aukso, lydimas tik kelių dešimčių išgyvenusių bendražygių.

XVII a. po žlugusių ekspedicijų serijos ažiotažas dėl Eldorado aprimo, bet vienaip ar kitaip jo paieškos tęsėsi 500 metų, net ir „aukso šalies“ egzistavimą pripažinus mitu. 2000 metų pabaigoje palydovo nuotraukose Amazonės tropikų miškuose Brazilijoje ir Bolivijos šiaurėje buvo pastebėtos geometrinės figūros, kurios gali būti kelių, griovių, gatvių liekanos.

Nuomonės dėl jų amžiaus skiriasi - tai gali būti III-XIII a. civilizacijos pėdsakai. Tame pačiame rajone archeologai aptiko masyvių žemės įrenginių liekanų. Galbūt būtent šis sugriuvęs miestas, kuriame kadaise egzistavo išsivysčiusi civilizacija, buvo vienas iš legendos apie aukso šalį - Eldoradą - šaltinių.

Šambala: dvasinis lygmuo

Atsakymo į klausimą, ar kada nors ir kur egzistavo Atlantida ir Eldoradas, taip ir nerasta, bet šių paslaptingų vietų buvo ieškoma konkrečiose Žemės vietovėse, kitaip tariant, materialiajame pasaulyje. Šambalos atveju viskas yra gerokai sudėtingiau: vieni mano, kad ji yra materiali, kiti - kad egzistuoja tam tikrame energetiniame lygmenyje arba dvasiniame pasaulyje.

Pirmųjų užuominų apie Šambalą randama jau senovės indų epe „Mahabharata“(I tūkstantmetis pr.m.e.). Budistų tekstuose Šambala minima nuo X a. Šiuolaikiniai budistai mano, kad Šambala egzistuoja ne fiziniame, o kitame, daug subtilesniame, tikrovės lygmenyje. Patekti į ją gali tik tie, kas patyrė keletą įsikūnijimų ir sukaupė pakankamai karminių nuopelnų. Pati Šambala primena žmonių pasaulį, tik ten nėra kentėjimų, ir gyvena joje tik tie, kas pasiekė nušvitimą, ir egzistuoja jie ne fiziniame, o dvasiniame kūne.

Vis dėlto Šambalos buvo ne kartą ieškoma ir realiame pasaulyje, daugiausia kalnų rajonuose - paprastai Tibete, bet buvo svarstoma galimybė ją rasti Sajanuose, Altajuje, Gobio dykumoje ir kitose, sunkiai pasiekiamose, vietose. Bene garsiausia buvo N.Rericho ekspedicija: jis su žmona įveikė per 25 tūkst. km, kad rastų paslaptingą nušvitimo karalystę.

Šambalos buvo ieškoma ir vyriausybiniu lygiu. Pavyzdžiui, į Himalajus XX a. 3 deš., apsimetęs mongolų lama, išvyko čekistas Jakobas Bliumkinas, o ekspediciją rėmė F.Džeržinskis. Tačiau ta operacija yra ne mažiau paslaptinga kaip pati Šambala: ataskaitų neišliko ir neaišku, ar tas tikslas nebuvo tik priedanga, pvz., žvalgant visai realias teritorijas.

Šambala domėjosi ir nacistinė Vokietija: 4 deš. nacistai į Tibetą siuntė keletą ekspedicijų, o jas globojo pats H.Himleris (H.Himmler). Pasakojama, kad jis įtikinęs A.Hitlerį, jog pasiekę paslaptingą šalį, naciai garantuotai laimės karą.

Paslaptinga nušvitimo karalystė yra ieškoma iki šiol. Vieni dėl to studijuoja dvasines praktikas, kiti vyksta į Tibetą tikėdami, kad ta vieta yra reali, tik paslėpta nuo žmogaus akių. Viena populiariausių vietovių - aplink Kailašo kalną. Ši viršukalnė iki šiol yra neįveikta - iš dalies dėl kopimo sudėtingumo, iš dalies dėl to, kad tam aktyviai prieštarauja tikintieji budistai.

2000 m. ispanų ekspedicija gavo leidimą kopti į Kailašą, bet alpinistams kelią užtvėrė tūkstančiai maldininkų, o protestą išreiškė Dalai Lama, JT ir kitos tarptautinės organizacijos. Kas žino, gal pasipiktinimas buvo susijęs ne tik su tuo, kad kalnas yra laikomas šventu, bet ir su įsitikinimu, kad būtent jo viršūnėje yra vartai į legendinę Šambalos šalį.