Nėra žmonių be trūkumų

Paaiškėjo, kad daugiausia žmones erzina elgesys stovėjimo aikštelėse. Pirmiausia - kai sveiki žmonės užima neįgaliesiems skirtas vietas. Antroje vietoje - kai pavieniai vairuotojai užima šeimoms skirtas vietas prie prekybos centrų. Po to - atsisakymas užleisti vietą visuomeniniame transporte senyviems keleiviams arba nėščiosioms. Ne mažiau siutina tie, kurie ant šalia esančios vietos pasideda rankinę, taip neleisdami šalia atsisėsti kitiems keleiviams. Daugelį erzina bandymai kur nors užlįsti be eilės, ir tie, kas nepadeda mamoms, tempiančioms vežimėlį laiptais. Dauguma apklaustųjų prisipažino, kad negali pakęsti, kai kas nors viešoje vietoje pernelyg garsiai paleidžia muziką. Kažkodėl daugeliui nepatinka, kai kitas lifte spaudžia mygtuką, kad durys greičiau užsidarytų, ar kai kas nors parduotuvėje mobiliuoju telefonu kalba prie kasos. Studentai neretai skundžiasi, kad bendrabučio kaimynai suvalgo jų maistą iš šaldytuvo.

Kartu kai kurie būdo bruožai, trūkumai, kurie daugeliui nepatinka, gali būti pranašybė, naudinga ir kitiems, bet paprastai tik tuomet, kai žmogus tiki, kad tai įmanoma. Niujorko universiteto mokslininkai atliko nemažai eksperimentų su savanoriais. Pirmajame etape dalyviai užpildė anketas, kuriose buvo klausimas, ar gali jų trūkumai būti teigiami. Dauguma respondentų nesunkai susidorojo su šia užduotimi. Pavyzdžiui, tokį bruožą kaip išdidumas jie identifikavo kaip savigarbą. Antrajame etape specialistai nutarė patikrinti populiarią teoriją, kad impulsyvumas, kurį daugelis vertina kaip trūkumą, gali būti susijęs su tokia naudinga savybe kaip kūrybiškumas. Impulsyvus elgesys aplinkiniams dažnai būna nemalonus. Jiems atrodo, kad toks žmogus nėra santūrus, pernelyg paviršutiniškas ir gali kelti problemų. Tarkime, imti ir visus pinigus investuoti į kokį nors abejotiną verslą tik todėl, kad jam tai šovė į galvą, nusipirkti nereikalingą daiktą, nes jo tiesiog užsimanė, neperspėjęs išvažiuoti į kitą miestą vien todėl, kad jį apėmė noras keliauti... Todėl tokios asmenybės dažnai vertinamos kaip nerimtos ir nepatikimos. Svetimą polinkį į impulsyvius poelgius daugelis sunkiai pakenčia ir laiko rimtu trūkumu. Eksperimento dalyviai buvo paprašyti užpildyti Barato skalę, pagal kurią vertinamas impulsyvumo lygis. Po to savanoriai gavo paskaityti du straipsnius. Viename jų buvo pateikti kūrybiškumo ir impulsyvumo sąsajų įrodymai, o kitame, priešingai, šie teiginiai buvo paneigti. Dviem grupėms - „impulsyviai“ ir „neimpulsyviai“ - buvo duota paskaityti tik pirmąjį straipsnį, o dviem analogiškoms grupėms - tik antrąjį. Iškart po to visi dalyviai gavo kūrybinę užduotį - sugalvoti kuo daugiau vieno daikto panaudojimo variantų. Savanorių iš „impulsyvios“ komandos, skaičiusių pirmąjį straipsnį, rezultatai buvo pastebimai geresni negu „neimpulsyvių“ dalyvių, taip pat „impulsyvių“, skaičiusių antrąjį straipsnį.

Išvada akivaizdi: „erzinančios“ savybės gali būti naudingos visuomenei, jas nukreipus tinkama vaga. Mes mėgstame kartoti, kad „įžūlumas - tikra laimė“, bet nemėgstame žmonių, kurie pasižymi šia savybe. Bet šis trūkumas gali pasirodyti esąs tiesiog neįkainojamas, jei įžūlus individas ims ginti ne tik savo, bet ir visos grupės interesus. Juk daugeliui nieko neišeina tik todėl, kad jie nepasižymi gebėjimais „pramušti sieną“.

Taigi anaiptol ne visas nemalonias charakteristikas, trūkumus galima vienareikšmiškai vertinti kaip neigiamus. Tam tikrose srityse trūkumai gali būti ir naudingi, ir ne tik jais pasižyminčiajam. Todėl reikėtų stengtis kitų trūkumus vertinti atlaidžiau ir žiūrėti į juos filosofiškai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“