Leonardas Dikaprijas tikisi ilgos karjeros

Leo praleido nemažai laiko su savo herojaus prototipu, buvusiu nepaprastai sėkmingu brokeriu, 10-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį garsėjusiu triukšmingomis orgijomis ir 4 metus atsėdėjusiu kalėjime už sukčiavimą. Kalbama, kad Karalius (būtent taip Holivude yra vadinamas L.Dikaprijas) šiame filme suvaidino savo geriausią vaidmenį. Ir galbūt pagaliau savo 40-mečio metais gaus senų seniausiai užtarnautą „Oskarą“.

- Ar negalvojate vesti, šeimą sukurti, vaikučių susilaukti? - paklausėme aktoriaus.

- Patikėkite, turiu gausybę pareigų ir įsipareigojimų net nebūdamas vedęs. Dirbant pagal tokį tvarkaraštį kaip aš, po pusę metų praleidžiant filmavimo aikštelėje, sunku išlaikyti rimtus, stabilius santykius. Stengiuosi nieko neplanuoti, ypač asmeniniame gyvenime. Gyvenu, negalvodamas apie ateitį. O vėliau žiūrėsim. Žinote, ko išmokau, kai vaidinau Getsbį? Jis pasižymėjo didžiuliu talentu tikėtis. Man atrodo, kad mums visiems to reikia - vilties.

- Martinas Skorsezė sakė, kad pastaraisiais metais būtent jūs su savo nepaprastu talentu ir entuziazmu įkvepiate jį filmuoti ir galbūt tik dėl jūsų jis kuria dar penkis filmus, nors yra garbingo amžiaus...

- Mes su Marčiu vienodai įsivaizduojame, koks turi būti kinas. Mūsų vienodas humoro jausmas. Savotiškas ir, kaip kai kam gali pasirodyti, truputį iškrypęs. Mes tiksliai žinome, ko nemėgstame - tai labai svarbu. Ir nebijome eksperimentuoti. Regis, Martis dar niekad taip nesilinksmino filmuodamas kaip šįkart. Bet, pasakysiu, ne taip lengva mūsų laikais rasti pinigų filmams, kuriuos moka kurti Martis ir kuriuose norėčiau dalyvauti.

- Jūsų turtas yra vertinamas 200 mln. dolerių. Lygiai tiek, beje, pasisavino jūsų herojaus iš filmo „Volstryto vilkas“ prototipas Džordanas Belfortas. Kaip manote, jis buvo laimingas?

- Ne, nemanau. Pinigai ir laimė - niekaip nesusiję. Pinigai panašūs į narkotikus, žmonės neretai tampa nuo jų priklausomi, kaip nuo narkotikų ar sekso. Sutikau nemažai tokių, kurie praturtėdavo, bet kitose gyvenimo srityse jiems nelabai sekėsi: nei kokio nors vidinio pamato, nei egzistencijos prasmės, nei tikro, nuoširdaus intereso. Ir galiausiai nepasitenkinimo, beprasmybės jausmas. Bet godumas - žmogaus prigimties dalis. Taip buvo visada. Svarbiausia - neleisti šiam įgimtam bruožui paimti viršų. Nemėginti iškilti virš kitų žmonių, gyventi santarvėje su savimi ir pasauliu. Juk vis dėlto mes esame labiausiai išsivystę planetos gyvūnai.

- Jūsų herojus pagarsėjo ne tik savo apgavystėmis. Mikliai pasisavinęs investuotojų pinigus, jis dar mikliau juos švaistė fejeriškiems siautėjimams ir orgijoms...

- Praktiškai viskas, ką išdarinėjo Belfortas, yra už mano vaizduotės ribų. Jis - simbolis blogiausio, kas vyksta mūsų planetoje. Volstryto, finansinių piramidžių ir visko, kas su tuo susiję, pasaulis labai panašus į Holivudą. Galima lygiai taip pat greitai sugriauti savo gyvenimą. O aš, žinote, tikiuosi ilgos karjeros. Įjunkęs į bet kokį narkotiką - ar tai būtų valdžia, pinigai ar draudžiamos medžiagos - ilgai nepatrauksi. Aš kino versle esu nuo 13 metų ir tai gerai žinau. Pernelyg daug mačiau. Nuo vaikystės buvau pastabus vyrukas.

- Filme „Volstryto vilkas“ itin daug labai atvirų scenų, kur jūs esate apsinuoginęs ir taip toliau. Turėjote dublerį?

- Ne. Viską pats. Visur aš pats. Beje, tikiuosi, kad žiūrovams patiks (juokiasi). Juk jei jau ėmeisi tokio darbo, kvaila drovėtis.

- Režisierius Bezas Lurmanas (Baz Luhrmann), kuris jus filmavo kino juostose „Romeo ir Džuljeta“, o neseniai - „Didysis Getsbis“, sakė, kad ir tuomet, ir dabar jūs priešinotės, jus teko įkalbinėti vaidinti tuos vaidmenis būtent todėl, kad jūsų herojai turi gerai atrodyti, būti gražuolėliai...

- Na, kodėl gi? Užimti aukštą vietą seksualiausių vyrų reitinge yra puiku! Tai didelė garbė. Kam tai nepatiktų? Vienintelis kriterijus man kaip aktoriui - nenoriu mirti iš nuobodulio persikūnijęs į vaidinamą personažą.

- Moterys jus dievina, ir tai yra suprantama. Tokiais atvejais kalbama, atseit jam reikia tik pirštu pamoti ir bet kuri puls ant kaklo. Tai tiesa, ar jums taip pat teko stengtis užkariauti patikusią merginą? Apipilti dovanomis ir taip toliau...

- Nepatikėsite, bet mano širdis buvo sudaužyta, ir ne kartą. O dėl dovanų, save laikau dosniu žmogumi, bet laikausi principo, kad briliantai ir ekstravagantiškos dovanos tose situacijose nereikalingi. Manau, vyrai labai klysta, manydami, kad būtent to moterims reikia. Tikrų moterų, protingų ir savarankiškų, tokie dalykai apskritai nejaudina. Manau, net esu įsitikinęs, kad tikrai moteriai daug svarbiau šalia vyro jaustis komfortiškai.

- Ar tiesa, kad jūs automobiliu lakstote kaip pamišęs?

- Galbūt mano keleiviai, kai sėdžiu prie vairo, būtent taip ir galvoja. Mane mama išmokė. Šešiolikos aš, dar be vairuotojo pažymėjimo, tik su specialiu leidimu vairuoti prižiūrint suaugusiems, laksčiau senu tėvo automobiliu. Jis labai greitai įsibėgėdavo, ir greitkelyje lenkdavau sunkvežimius, manevruodavau ir baisiai linksmindavausi. Bet bėda ta, kad tos mašinos variklis užgesdavo taip pat greitai, kaip ir įgaudavo pagreitį. Ir aš su rūkstančiu varikliu atsidurdavau kelkraštyje arba kelio viduryje. Mano garaže kadaise buvo daug mašinų, bet aš jas pardaviau, pasilikau kelias, su elektros varikliu arba hibridines. Aš juk stengiuosi kiek įmanydamas kovoti už aplinkos išsaugojimą, vadinasi, negaliu leisti sau važinėti prabangiomis mašinomis, ryjančiomis galybę benzino ir atitinkamai teršiančiomis atmosferą. Juolab vos išvažiavus už namų vartų iškart prisistato paparacai - nepasislėpsi.

- Sakykite, šiemet tikitės „Oskaro“? Už vaidmenį filme „Volstryto vilkas“? Nes susiklostė tiesiog anekdotiška padėtis: Leo Dikaprijas kasmet pateikia vieną, o kartais net ir du visiškai „Oskaro“ vertus darbus, o kino akademikai jo tarsi nepastebi.

- Prieš daug metų supratau, kad negaliu kontroliuoti minčių ir ketinimų žmonių, nustatančių, kas vertas apdovanojimo, o kas ne. Ir neverta net bandyti šioje srityje manipuliuoti, pernelyg jau viskas bus matoma. Todėl atsakau jums - ne, nė nenumanau, kaip bus šįsyk.

- Bet tikriausiai svajojate? Prisipažinkite?

- Prisipažinsiu, kad gauti apdovanojimą iš kolegų aktorių gildijos labai malonu. Ir kada nors tai būtinai turi įvykti. Labai norėčiau gauti „Oskarą“ būtent už šį filmą, aš jį išpuoselėjau nuo pradžios iki galo. Mano gyvenime du tokie filmai - „Aviatorius“ ir „Volstryto vilkas“. „Vilkui“ skyriau penkerius gyvenimo metus. Sudėjau į juos viską, ką tik galėjau, ir galiu drąsiai tvirtinti, kad be mano pastangų nieko nebūtų buvę. Nemėgstu taip kalbėti, bet tie filmai - mano vaikai.

- Neseniai jūsų paramos fondas skyrė tris milijonus dolerių tigrų populiacijai Nepale išsaugoti...

- Aš nuo vaikystės labai myliu gyvūnus. Ir vabzdžius, ir absoliučiai visų rūšių ir porūšių fauną. Bet tigrai - mano mylimiausi laukinės gamtos atstovai. Mūsų fondo pastangomis šių taurių žvėrių skaičius Nepalo nacionaliniame parke jau padidėjo. Pernai pavyko surinkti rekordiškus 38 mln. dolerių išlaikyti žemėms, kuriose gyvena įvairūs gyvūnai. Iš manęs juokiasi, vadina veidmainiu. Juk aš priklausau elitui, vadinasi, kaip įsivaizduoja daugelis, elgiuosi nenuoširdžiai, o tik dėl reklamos, mados, galop iš nuobodulio. O aš tiesiog stengiuosi gyventi pagal savo įsitikinimus. Mano namuose saulės baterijos, važinėju hibridinėmis mašinomis nuo tada, kai jų atsirado. Taip, darbo reikalais tenka skraidyti komerciniais reisais, bet savo būstą paverčiau visiškai „žaliu“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“.