Lygindama moteris su vilkėmis, Jungo krypties psichoanalitikė Klarisa Pinkola Estes (Clarissa Pinkola Estes) knygoje "Bėgančios su vilkais" ragina grįžti prie savo laukinės prigimties, atkurti "natūralius, instinktyvius įpročius." Idealizuotu požiūriu į gyvūnus paremtos ir populiarios asmeninio ugdymo pamokos gamtoje. Jų metų dalyviai "atranda" savo gyvūną-talismaną. Užkietėję materialistai iš to pasišaipys, tačiau tokia veikla žmonėms išties padeda pažadinti vidinius resursus.
Pavyzdžiui, storulis, lyginąs savo nerangumą su meškos judesiais, įsijaučia į jos vaidmenį - atsistoja ant "užpakalinių letenų" ir riaumoja. Taip galima pajusti, kaip kūne atgyja ne tik didžiulė miško šeimininko galia, bet ir gracija. O štai dėl perdėto drovumo kenčiantis žmogus susitinka su "kiškiu", kad pasisemtų iš jo judrumo ir mielos išvaizdos...
Pirmykštis tikėjimas, animizmas ir totemizmas gyvūnus traktavo kaip žmogaus brolius ar protėvius. Daugelyje Centrinės Amerikos genčių tikima, jog kiekvienas žmogus turi gyvūną dvynį. Kai šį užmuša - žmogus miršta.
Egiptiečiai savo dievus vaizdavo kaip būtybes su žmogaus kūnu ir paukščio arba šakalo galva, o senovės graikų bei romėnų dievai nesibodėjo transformuotis į gyvūnus. Tik monoteizmas (judaizmas, krikščionybė, islamas) simboliškai atskyrė mus nuo gyvūnų ir padarė gamtos šeimininkais, kuriems pavaldžios visos kitos būtybės.
Bendros strategijos
Antropologai teigia, jog žmogus ir šimpanzė panašūs: jos yra socialinės būtybės, norinčios bendrauti, palaikyti draugiškus ir giminiškus santykius, kooperuotis. Šimpanzės, kaip ir žmonės, turi agresijos ir altruizmo. Dar Č. Darvinas pastebėjo mūsų bazinių emocijų panašumą: pyktis, baimė, džiaugsmas, liūdesys, pasišlykštėjimas. Taip pat emocinį tėvų ir vaikų ryšį. Tokius jausmus išgyvena visi aukštesnieji gyvūnai ir, žinoma, beždžionės. Moteriškoji lytis panašiai renkasi ir partnerį: pagal gerus genus - kad garantuotų stiprius, tvirtus palikuonis, arba pagal gebėjimą švelniai rūpintis šeima. Tokios "strategijos" yra pastebimos ir žmogaus, ir žinduolių gyvenime.
Jie moka juokauti ir kenčia
Aristotelis žmogų apibūdino kaip visuomenišką gyvūną, apdovanotą protu. Malonu galvoti, kad esame išskirtiniai žinduoliai, kad turime minčių ir troškimų - kitaip nei plunksnuotieji ir raguotieji, kuriuos valdo vien primityvūs instinktai... Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ne tik instinktai. Ir kad mūsų santykiai su jais - visai ne iliuzija. Yra žinoma, kad kai kurie šunys kur kas labiau prisiriša prie žmogaus nei prie kitų šunų.
Aukštesnieji gyvūnai turi sąmonę, nors ir ribotą. Jie prisimena savo praeitį. Tokią išvadą padarė filosofė Elizabet de Fontene (Elisabeth de Fontenay), ilgą laiką tyrusi žmogaus ir gyvūnų ryšį. "Liūtas narve, kaip ir pavogtas šuo, prisimena savo istoriją. Jie kenčia", - rašo ji.
Šimpanzės ir gorilos gali išmokti nebylių kalbą ir bendrauti ja tarpusavyje bei su žmonėmis. Gorila Koko, su kuria dirbo psichologė Fransin Peterson (Francine Patterson), išmoko 500 žodžių ir panaudojo apie 1000 ženklų. Įdomiausia, kad ji turėjo humoro jausmą, kuris, atrodė, būdingas tik žmonėms. Pavyzdžiui, ji pareikšdavo esanti paukštis ir galinti skraidyti, o paskui prisipažindavo, jog kvailioja.
NARVE. "Jie prisimena savo praeitį, savo istoriją, jie kenčia", - teigia filosofė Elizabet de Fontene, ilgą laiką tyrusi žmogaus ir gyvūnų ryšį. "Fotolia" nuotr.
Dygliuočių banda
Mes nesame tokie jau racionalūs, kaip norėtume atrodyti. Kai kurios mūsų "Aš" dalys nepasiduoda perauklėjimui (nepaisant šiuolaikinės psichologijos laimėjimų) ir prieštarauja logikai bei sveikam protui. Kaip ir kiti žinduoliai, mes psichiškai bei fiziškai jaučiame poreikį turėti saugią teritoriją - apsauginį kokoną, slėptuvę nuo "plėšrūnų" - svetimųjų ir priešų.
Arturas Šopenhaueris žmoniją lygino su dygliatriušinių banda, kuri šaltą dieną bando susišildyti lįsdama į krūvą, tačiau susibado į kaimynų adatas ir turi atsitraukti. Tada, sušalę, vėl susitelkia - ir vėl atsitraukia. Taip ir žmonės: vienatvė stumia mus vieną prie kito - o charakterių ypatumai verčia laikytis distancijos.
Pusbroliai
Biologiškai mes priklausome primatų (pirmųjų) genčiai. Esame hominidų šeimos dalis. Jai taip pat priklauso paprastosios ir mažosios šimpanzės bei gorilos. Jos yra mūsų broliai ir seserys, o gorilos - pusbroliai ir pusseserės. Tačiau, priešingai paplitusiai nuomonei, mes nekilome iš beždžionių, o vystėmės paraleliai su jomis. Mes turėjome bendrą protėvį, nuo kurio atsiskyrėme Afrikoje maždaug prieš 7 milijonus metų.
Brangusis mūsų protas - kultūros ir visuomenės pasiekimas. Tai liudija Mauglio fenomenas: kai mažus vaikus miške užaugina gyvūnai be žmogaus įsikišimo, jų neįmanoma grąžinti į žmonių bendruomenę. Žmogus negali tapti žmogumi nebendraudamas su panašiais į save - turinčiais refleksijos (savęs pažinimo) gebėjimą.
Paradoksas, tačiau stebėdami gyvūnų palikuonis gauname daugiausiai informacijos apie motinos ir kūdikio santykius ir apie patį žmogaus tapsmo procesą. Kaip jiems, taip ir mums tuo periodu būtinas kūniškas kontaktas su motina.
"Prisimenu septynerių metų našlaitį, labai jautrų, su ryškiomis savigriovos tendencijomis, - rašo hipoterapeutas (hipoterapija - gydymas, kuriame naudojami arkliai. - Red. past.) Loransas Oge (Laurence Augais). - Per vieną seansą jis prisiglaudė prie mylimo pono pilvo šaukdamas "mama!"
Kartais tam, kad padėtume augančiam žmogaus "Aš", reikia pradėti nuo kontakto su gyvūnais - kad atkurtume ryšį su gyvuliškąja mūsų būties dalimi."
Įpareigojanti privilegija
Mes nesame tik mąstančios būtybės. Pirmiausiai esame gyvi padarai - kaip ir surikatos arba asilai. Mūsų smegenys daug kuo panašios, ypač vadinamosios reptilijų smegenys, primityvi ir pati seniausia zona, atsakinga už emocijas, elgesį, susijusį su išgyvenimo instinktu ir siekiu pratęsti giminę. Kilus pavojui, būtent jos komanduoja: "Ginkis arba bėk."
Dar Z. Froidas sakė, kad žmogaus asmenybės struktūros dalis "Id", kuri apima instinktyvų ir dažniausiai neįsisąmonintą elgesį, mums atiteko kaip gyvūniškos praeities palikimas. Tačiau žmogus, šiaip ar taip, turi sudėtingiausias smegenis, ir tik žmogus gali svajoti, sąmoningai keisti pasaulį, mąstyti apie gėrį ir blogį bei apie savo gyvenimo tikslą.
Mes sugalvojome žmoniškumą. Telieka būti žmoniškiems neneigiant žvėriškosios savo dalies.
Genetikas Ričardas Levontinas mums primena, kad "tik žmonės rašo knygas apie vabzdžius ir moko šimpanzes spausti mygtukus - niekada nebūna atvirkščiai."
Gebėjimą prisiimti atsakomybę už visa, kas gyva, filosofė E. Fontene vadina būdingu žmogui bruožu. "Kitaip nei likusiems gyvūnams, mums nebereikia kautis dėl išgyvenimo, - konstatuoja ji. - Ši privilegija įpareigoja ginti silpnesnius - ne tik žmones, bet ir kitas gyvas būtybes."
Mes sugalvojome žmoniškumą. Telieka būti žmoniškiems neneigiant žvėriškosios savo dalies.
Parengė Vaiva Vaidilaitė
Rašyti komentarą