Kosminiai pokštai

Pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą buvo tiek įslaptintas, kad Jurijaus Gagarino tėvas Aleksejus vos ne paskutinis šalyje sužinojo, kad būtent jo sūnus pirmas pakilo į kosmoso platybes. Kai kaimo plaustininkas papasakojo jam apie majoro Gagarino skrydį, A.Gagarinas nepatikėjo, kad tai buvo jo sūnus: „Koks dar sūnus? Sugalvojai - sūnus! Majoras, sakai? O maniškis - vyresnysis leitenantas, ir iki majoro jam dar oi kaip toli. Ir buvau pas saviškį neseniai - nieko tokio įtartino nepastebėjau.“ Apie šį atvejį prisiminimuose pasakojo J.Gagarino brolis Valentinas. Pirmasis planetos kosmonautas įgudusiai raižė kosminę erdvę ir tvirtai jautėsi prie lėktuvo šturvalo, bet niekaip negalėjo priprasti prie žemės transporto. Iškart po skrydžio išvis mieliau sėsdavo į keleivio vietą, o vairuodamas ne kartą gadino nervus kitiems eismo dalyviams. Į avarijas J.Gagarinas buvo patekęs ir su jam dovanota „Čaika“, ir su „Volga“, kuri ir dabar stovi po stiklo gaubtu memorialiniame muziejuje Gagarino mieste. Bet kur kas labiau kosmoso užkariautojui patiko 1965 m. dovanų gautoji prancūziška „Matra Bonnet Jet VS“. Ją J.Gagarinas tiek mėgo, kad net nevažinėjo, o laikė garaže. Įvairių šaltinių duomenimis, šis automobilis dabar yra privačioje kolekcijoje Lietuvoje.

Legenda tapo ir J.Gagarino susitikimas su Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II. Kaip pasakojo susitikimo dalyviai, per priėmimą Bakingamo rūmuose J.Gagariną sutrikdė daugybė stalo įrankių, jis nežinojo, kokiais kada naudotis. J.Gagarinas rado išeitį - priėmimo dalyviams pasiūlė valgyti „rusiškai“, paėmė didžiausią šaukštą ir įsidėjo salotų. Kosmonautą palaikė ir karalienė, tardama: „Ponai, valgykime kaip Gagarinas“, ir taip pat pradėjo valgyti dideliu šaukštu. O paskui karalienė prisipažino J.Gagarinui, kad ir pati nežino, kaip naudotis visais tais įrankiais: „Man liokajai paduoda, kokio reikia.“ Karalienė susižavėjo pirmuoju kosmonautu ir iki šiol mėgsta prisiminti šį susitikimą.

Valentina Tereškova nedalyvavo olimpiadose, bet už 1963 m. birželio 16 d. skrydį yra įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip greičiausia Žemės moteris. Jos „Vostok 6“ per 2 dienas 22 valandas ir 50 minučių įveikė 1 971 000 km.

Sovietų ir amerikiečių konkuravimas kosmose atsispindėjo ir anekdotuose. Po amerikiečių skrydžio į Mėnulį 1969 m. pasklido anekdotas, kad „politinis biuras pasiūlė sovietų kosmonautams skristi į Saulę. O kad nebūtų karšta, skrydis turi vykti naktį“.

Vienas garsiausių amerikiečių anekdotų taip pat yra susijęs su išsilaipinimu Mėnulyje. Be garsiojo sakinio apie mažą žingsnelį, tapusį didžiuliu žingsniu visai žmonijai, Nilas Armstrongas (Neil Armstrong) palinkėjo sėkmės kažkokiam ponui Gorskiui. 1995 m. N.Armstrongas interviu atseit papasakojo istoriją, kaip būdamas paauglys nugirdo kaimyno, pono Gorskio, barnį su žmona. Pastaroji pareiškė, kad vedybinę pareigą atliks tik tuomet, jei kaimynų berniūkštis (t.y. Armstrongas) nuskris į Mėnulį... Reikia pasakyti, kad NASA šį nutikimą neigia.

Beje, ne mažiau linksmas pokštas pavyko amerikiečiui Ovenui Gariotui (Owen Garriott), kuris į kosmosą skrido 1973 m. Prieš skrydį jis į diktofoną įrašė keletą savo žmonos sakinių. Vieną kartą skrydžių valdymo centras Hjustone išgirdo ne kosmonautus, o ponios Gariot balsą. Į šokiruoto karininko klausimą, ką ji veikia kosminiame laive, balsas atsakė: „Aš nusprendžiau užsukti, atnešti vaikinams valgyti. Nesijaudinkite, viskas šviežia.“ Priminsime, kad vaizdo ryšio su kosmonautais tuomet nebuvo. Astronautas O.Gariotas sugebėjo per vieną skrydį dukart kaip reikiant pavedžioti už nosies skrydžių valdymo centrą. Įsivaizduokite: nuobodžių techninių duomenų sraute iš laivo staiga pasirodo eilutės: „Pragaras yra Saulės centre. Mes matome, kaip dega mirusieji. Mes matome pragarą!“ Ir toliau - visa, kaip įprasta...

Sovietų Mėnulio tyrinėjimai apsiribojo mėnuleigių nusiuntimu į Žemės palydovą. Neįprasto kosminio prietaiso antroji versija pasirodė esanti labiau vykusi, ji į Žemę perdavė daugiau nei 80 000 Mėnulio paviršiaus nuotraukų. Bet paskui mėnuleigis dingo. Tik po 37 metų jį rado kanadietis mokslininkas, tyrinėjęs paskutines Mėnulio nuotraukas.

Moksliniai eksperimentai kosmose retai būna praktinio pobūdžio. Tuo labiau buvo sukrėsti botanikai, kai V.Liachovas ir V.Riuminas parodė stoties „Mir“ šiltnamyje išaugintą agurką. Vėliau kosmonautai prisipažino, kad daržovę pasiėmė iš Žemės.

Per ilgus darbo kosmose metus buvo pamesta daugybė daiktų. Vienu didžiausių atsitiktinių Žemės palydovų tapo krepšys su instrumentais. Jį pametė amerikietė Haidemari Stefanišin Paiper (Heidemarie Stefanyshyn - Piper), 2008 m. skridusi „Endeavour“.

Kosminės stoties „Mir“ nuskandinimas Ramiajame vandenyne 2001 m. sukėlė tikrą paniką daugelyje pasaulio šalių. Paryžiuje, Londone buvo baiminamasi, kad garsioji stotis nukris tiesiai žmonėms ant galvų. Visuotine isterija pasinaudojo sukčiai: praėjus vos kelioms valandoms po to, kai „Mir“ nuskendo, jau pardavinėjo jos nuolaužas interneto aukcionuose.

„Saliut-7“ inžinierius V.Solovjovas orbitoje kartą buvo... sumuštas. Kumščiais! O buvo taip: svečių ekspedicijos kosmonautas I.Volkas atsibudo anksčiau už visus. Nutarė pasimankštinti. Darbinėje sekcijoje tarp kitų pakabintų maišų pastebėjo vieną, kuris jam pasirodė minkštesnis, ir nutarė jį panaudoti kaip bokso kriaušę. O tai, pasirodo, buvo miegmaišis, kuriame teisuolio miegu miegojo V.Solovjovas...

„Saliut-6“ ekipažas, L.Popovas ir V.Riuminas, nusprendė papokštauti su skrydžių valdymo centru. Per vieną ryšio seansą, pasirodę prieš televizijos kamerą, jie paprašė sekundę luktelėti. Žemėje nustebo: ko jie dar laukia? Ir apstulbo, kai iš stoties gilumos išplaukė... trečias kosmonautas! Ir dar lydimas nepatenkinto V.Riumino burbėjimo: „Amžinai tu vėluoji...“ Paaiškėjo, kad tai buvo oro pripūstas skafandras, kuriame kosmonautai startuoja ir grįžta į Žemę.

Per vieną iš ilgalaikių skrydžių atėjo balandžio 1-oji. Kosmonautai, apsivertę darbais, ją pamiršo. O skrydžių valdymo centro operatorius - ne. Nusiuntė į kosminę stotį žinutę: „Telemetrija mums nepatinka, išvėdinkite stotį.“ - „Kaip?“ - Atidarykite langelį dešimčiai minučių!“ Stoties įgula pagaliau prisiminė Juoko dieną ir atitinkamai atsakė. Kitą dieną kaip tyčia skrydžių valdymo centre pasirodė valstybinė komisija. Klausydamasi įgulos ataskaitos ir išgirdusi „...stotį išvėdinome“, tiesiog išsižiojo. „Ką išvėdinote?“ - „Stotį. Vykdydami užduotį.“ - „Kaip???“ - „10 minučių palaikėme atidarytą langą.“ Pokšto valstybinė komisija neįvertino, todėl grįžusi į Žemę įgula gavo pylos.

Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas (Turkmėnbašis) tapo kosmonautu, neišeidamas iš rūmų. Jis tiek didžiavosi savo knyga „Ruchnama“, kad nutarė išsiųsti ją į kosmosą. 2005 m. Rusijos raketa nešėja RS-20 išvedė į orbitą Turkmėnistano vėliavą ir prezidento knygą. Turkmėnistano žiniasklaida pranešė, kad „didysis vadas“ S.Nijazovas tapo pirmuoju nepriklausomo Turmėnistano kosmonautu. Turkmėnbašio jau nebėra, jo literatūrinis palikimas iš bibliotekų išimamas, o tas knygos egzempliorius vis dar skrieja kažkur šalia mūsų planetos...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“