Kokia svarbiausia laimingos meilės paslaptis?

Psichologas Johnas Gottmanas mėgsta vieną triuką: stebėdamas, kaip pora bendrauja, jis sugeba tiksliai išpranašauti, kokie jų santykiai bus po metų ir ar jų ryšys turi ateitį. Skamba neįtikėtinai, bet už Gottmano pečių – 40 metų trukusių mokslinių tyrimų patirtis.

„Laimingos poros pirmiausia mato partneryje teigiamus dalykus, tai, už ką galima pasakyti „ačiū“, apkabinti ar tiesiog pasidžiaugti, kad likimas susiejo su tokiu puikiu žmogumi. – sako Gottmanas. – Jie tikslingai kuria santykius, paremtus pagarba ir dėkingumu. Nelaimingos poros – atvirkščiai – visą laiką ieško prie ko prikibti, gaudo kiekvieną partnerio klaidą.“

Gottmanas ir jo žmona Julia, taip pat psichologė, laikomi vienais žymiausių santuokos ekspertų. Per kelias dešimtis metų jie konsultavo tūkstančius porų ir atliko šimtus eksperimentų, kad išaiškintų laimingos santuokos paslaptį.

Garsiausias Gottmano eksperimentas yra vadinamoji Meilės laboratorija. Jaunavedžiai buvo kviečiami į laboratoriją. Jiems prijungdavo elektrodus ir prašydavo pasakoti istorijas apie jų santykius: kaip jie susipažino, dėl ko susipyko pirmą kartą, kokių laimingų akimirkų kartu išgyveno.

Mokslininkai tuo metu stebėdavo, kaip poros bendrauja, matuodavo jų širdies plakimą, kraujo spaudimą ir kitas fiziologines reakcijas. Po šešerių metų mokslininkai vėl susisiekė su eksperimente dalyvavusiomis poromis, kad išsiaiškintų, ar jie dar gyvena kartu ir kaip jiems sekasi.

Remdamiesi surinktais duomenimis. Mokslininkai padalijo poras į dvi grupes: laimingas ir nelaimingas. Pirmosios grupės poroms pavyko išsaugoti laimingą santuoką šešerius metus. Antrosios grupės poros buvo arba išsiskyrusios, arba gyveno nelaimingos. Išanalizavę duomenis, mokslininkai aptiko vieną aiškų skirtumą tarp abiejų grupių.

Būsimosios nelaimingos poros eksperimento metu, kai pasakojo apie savo santykius, atrodė ramios, tačiau jų organizmo reakcija, fiksuojama laboratorijos prietaisais, bylojo ką kita. Širdys plakė tankiau, jie labiau prakaitavo, kraujo cirkuliacija pagreitėdavo. Pagal visus požymius jų organizmai veikė pirmykščiu reakcijos į baimę režimu – „kovok arba bėk“. Kitaip tariant, į artumą ir paprastą pokalbį su partneriu jų organizmas reagavo kaip į priešą. Net kai jie kalbėdavo apie malonius ar nereikšmingus dalykus, jie laukė atakos iš partnerio pusės arba ruošėsi atakuoti patys.

Gottmanas pastebėjo dėsningumą: kuo aktyviau partnerių kūnai reaguodavo laboratorijoje, tuo greičiau iširdavo porų santykiai.

Poros, kurios išsaugojo laimingą santuoką per šešerius metus, iš pat pradžių demonstravo žemą fiziologinę įtampą. Būdami kartu, jie jautėsi ramiai ir užtikrintai. Tai atsispindėjo jų taktiškuose ir tausojančiuose santykiuose net kivirčo metu.

Gottmanas tvirtina, kad taip atsitiko ne todėl, kad laimingų porų fiziologija geresnė, o kad jos sugebėjo sukurti pasitikėjimo, šilumos ir meilės kupiną atmosferą. Kaip jiems tai pavyko?

Kaip nustatė mokslininkai, pagrindinė skyrybų priežastis buvo panieka partneriui ir jo menkinimas. Tie, kurie ieško mažiausio preteksto sukritikuoti kitą ir neįpratę su pagarba reaguoti į partnerio prašymus, praleidžia 50 proc. teigiamų dalykų, kurie daromi dėl jų, ir įžvelgia neigiamus dalykus ten, kur jų nėra.

Jie žudo ne tik savo meilę, bet ir partnerį tiesiogine prasme. Mat nuolatinė artimų žmonių kritika susilpnina mūsų imunitetą, pakerta organizmo sugebėjimus kovoti su virusais ir onkologinėmis ligomis. Pyktis ir abejingumas – pagrindiniai santykių žudikai. Gerumas – santuokos stabilumo garantas.

Dar vienas būdas sustiprinti santykius, anot Gottmano, yra sugebėjimas džiaugtis partnerio džiaugsmais. Dažniausia nelaimingų porų problema būna tai, kad jie nesugeba džiaugtis kartu su kitu. Dalintis džiaugsmais taip pat svarbu, kaip padėti vienas kitam bėdoje.