Ko bijojo didieji: garsių rašytojų fobijos

Nikolajų Gogolį kamavo daug fobijų, bet garsiausia buvo jo baimė būti palaidotam gyvam. Rašytojas nuo jaunystės patirdavo alpulio priepuolius, po kurių kietai įmigdavo (maliarinio encefalito pasekmė), ir kiekvieną kartą pergyvendavo, kad bus palaikytas mirusiu ir palaidotas. Todėl jis kaskart šalimais pasidėdavo raštelį, kuriame buvo paaiškinta, kad jį reikia laidoti tik pasireiškus aiškiems kūno irimo požymiams.

N.Gogolio kolega amerikietis rašytojas Edgaras Alenas Po (Edgar Allan Poe) taip pat pasižymėjo įvairiomis keistenybėmis, iš kurių išsiskyrė tamsos baimė. Vaikystėje rašytojas mokėsi mokykloje, kurios mokytojas mokinius vesdavosi į kapines ir mokė juos aritmetikos pagal mirusiųjų gimimo ir mirties datas. Įspūdžiams jautrus vaikas tas pamokas įsiminė visam gyvenimui.

Džordžas Baironas (George Byron) pretendavo į moterų širdžių užkariautojo vardą, nors poeto išvaizda ir neatitiko jo ambicijų. Jis nuolatos laikydavosi dietų (nes buvo linkęs į apkūnumą) ir baisiai bijojo nudegti saulėje. Kaip įmanydamas stengėsi išlaikyti odos baltumą ir todėl kasdien gerdavo vandeniu skiestą actą, todėl galų gale rimtai susigadino skrandį.

Vladimiras Majakovskis paniškai bijojo pasigauti infekciją. Todėl visada mūvėdavo pirštines ir niekada plikomis rankomis nesiliesdavo prie durų rankenų. Poetas visada nešiodavosi jodo, švarių nosinių ir muilinę.

Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) nemėgo dienos šviesos. Savo kūrinius jis rašė naktimis, o dieną niekada neatitraukdavo užuolaidų. Be to, jis nepakentė minties apie vedybas. Net jo ilgametė mylimoji Evelina Hanska tapusi našle ne iškart įkalbėjo jį tuoktis. O praėjus pusšešto mėnesio po vestuvių rašytojas mirė.

Sergejus Jeseninas bijojo susirgti sifiliu, ir tai yra visai suprantama, turint omeny jo palaidą gyvenimą. Jis supanikuodavo dėl kiekvieno spuogelio ant nosies ir imdavo savyje ieškoti baisios ligos požymių.

Michailas Bulgakovas bijojo miegoti. Fobija atsirado po to, kai jaunystėje jis įjunko į morfijų. Tomis dienomis, kai negaudavo įprastos dozės, jį kamuodavo itin sunkūs košmarai, o prabudęs jis ne visada atskirdavo, kur yra tikrovė, o kur sapnas. Jis galėdavo, pavyzdžiui, bėgti iš namų ką nors vydamasis arba gelbėdamasis nuo pasivaidenusių pabaisų. Vėliau rašytojas priklausomybę nuo morfijaus įveikė.