Kaip nustatyti, žmogus meluoja ar ne

Būtinybė išaiškinti melą atsirado tada, kai žmonės pradėjo jungtis į bendruomenes. Šį uždavinį paprastai spręsdavo išmintingiausi bendruomenės nariai - vadai, seniūnai, teisėjai. Iš istorijos žinoma, kad įvairios tautos turėjo specialius būdus ir ritualus apgaulei nustatyti ir melagiui demaskuoti. Jau žiloje senovėje buvo pastebėta, kad nusikaltimą padariusio žmogaus organizmo fiziologinės funkcijos dėl baimės būti demaskuotam pakinta. Pavyzdžiui, senovės Kinijoje įtariamasis nusikaltimu buvo išbandomas ryžiais: jis turėdavo į burną įsimesti saują sausų ryžių ir išklausyti kaltinimą. Jei ryžiai burnoje likdavo sausi (iš baimės būti demaskuotam seilėtekis silpnėdavo) - įtariamojo kaltė buvo laikoma įrodyta. Senovės Indijoje įtariamajam buvo vardijami neutralūs ir kritiniai žodžiai, susiję su nusikaltimo detalėmis, o jis turėdavo pasakyti pirmą į galvą atėjusį žodį ir kartu tyliai mušti gongą. Paprastai atsakymą į kritinį žodį lydėdavo stipresnis smūgis. Afrikoje burtininkas siūlydavo įtariamiesiems paimti į ranką nedidelį paukščio kiaušinį labai plonu lukštu, kurį mažiausias spustelėjimas galėjo sutraiškyti. Įtariamieji turėdavo perduoti kiaušinį vieni kitiems - buvo manoma, kad kaltasis testo neišlaikys ir kiaušinį sutraiškys. Rūstūs spartiečiai, prieš priimdami jaunuolius į savo specialiąsias mokyklas, rengdavo jiems griežtą išbandymą. Jaunas spartietis būdavo pastatomas ant skardžio krašto ir klausiamas, ar bijo. Visi visada atsakydavo neigiamai. Bet svarbiausia būdavo ne žodis, o veido spalva. Jei jaunuolis blykšdavo, vadinasi, meluodavo ir iš tiesų bijodavo. O tas, kas bijo bedugnės, negali būti bebaimis, šaltakraujiškas ir sumanus karys. Analogiškas būdas būdavo naudojamas senovės Romoje parenkant asmens sargybinius. Jei žmogaus veidas rausdavo, jis būdavo priimamas tarnauti: atseit žmogus, kuris taip provokuojamas rausta, negalės dalyvauti sąmoksluose. Sudėtingiausias ir labiausiai fiziologiniu požiūriu pagrįstas patikrinimas buvo praktikuojamas Artimuosiuose Rytuose - pagal pulsą. Garsusis gydytojas Avicena žmogaus pasakytų žodžių teisingumą nustatydavo pagal pulso dažnio pasikeitimą ir arterijos būklės ypatumus. Toks metodas buvo dažnai naudojamas žmonos neištikimybei nustatyti ir jos meilužio vardui sužinoti. Žmogus, turintis specialių įgūdžių, vardijant potencialius meilužius laikydavo pirštą prie moters arterijos. Ištarus tikrojo meilužio vardą dėl didelės emocinės įtampos staiga pakisdavo pulso dažnis ir taip būdavo sužinomas meilužio vardas.

Grindžiama fiziologiniais pokyčiais

Analizuojant visus šiuos būdus galima daryti išvadą, kad tyrėjai stebėdavo atskirų fiziologinių procesų dinamiką (seilėtekis, rankų judesiai) ir fiziologinius pakitimus fiksuodavo jautriais registratoriais, kuriais tapdavo sauja ryžių, kiaušinis, gongas arba kas nors panašaus. Žmogaus reakcija į ūmius psichinius išgyvenimus gali išryškėti ir daugelyje kitų fiziologinių procesų.

Melo nustatymo instrumentais istorija prasidėjo nuo italų fiziologo Andželo Moso (Angelo Mosso) darbų: 1877 m. jis, naudodamas pletizmografą (prietaisas pulsinio tūrio kitimui matuoti), nustatė, kad tiriamajam rodant baimę keliančius vaizdus kinta jo širdies dūžių tankumas. Pirmasis praktinį bandymą pritaikyti panašius instrumentus melui nustatyti atliko garsus italų kriminalistas Čezarė Lombrozas (Cesare Lombroso). Jau 1881 m. jis per apklausas naudojo hidrosfigmografą (įrenginį apklausiamojo kraujospūdžio kitimui matuoti), o vėliau detaliai analizuodavo rezultatus. A.Mosas, bendradarbiaudamas su Č.Lombrozu, taip pat nustatė, kad kaip atsakas į įvairius stimulus keičiasi kvėpavimo modelis. 1914 m. Graco universiteto profesorius italas Vitorijus Benusis (Vittorio Benussi), tyrinėjęs psichofizikos problemas, nustatė, kad įkvėpio ir iškvėpio trukmė keičiasi, kai tiriamasis meluoja. Pirmasis šiuolaikinio poligrafo prototipas buvo sukonstruotas 1921 m., o padarė tai Kalifornijos policijos darbuotojas Dž.Larsonas. Dž.Larsono aparatas vienu metu registravo arterinio kraujo spaudimo, pulso ir kvėpavimo dinamikos pokyčius ir buvo sistemingai naudojamas tiriant nusikaltimus.

Subjektyvus vertinimas

Nuo tada poligrafas ne taip jau labai pasikeitė, palyginti su Dž.Larsono sukurtuoju. „Iš tiesų ši mašina tiesą nustato ne geriau kaip senovės Romos žyniai“, - tvirtina gydytojas Alenas Zelikofas (Alan Zelicoff) iš JAV nacionalinio saugumo centro. Jis rašo, kad poligrafo operatorius - tarsi apsimetėlis aktorius arba hipnotizuotojas, kuris bando įtikinti žmones, kad įtaisas gali pastebėti jų mažiausią nenuoseklumą. Tikrinimo objektas, prisegtas diržais prie krėslo, nervinasi ir dažnai pasiduoda įtaigai dėl atmosferos, gaubiančios šį pigų triuką. Galop jis tampa paklusnia medžiaga mašinos operatoriaus rankose. Tikrinimo objektui retkarčiais pasakoma, kad mašina „rodo apgaulę“. Žinoma, taip nėra. Žmogus yra nuolatos verčiamas tikslinti atsakymus ir tai darydamas pateikia vis daugiau ir daugiau asmeninės informacijos. Operatorius kada sumanęs nutraukia tikrinimą, konsultuojasi su milimetrinio popieriaus ritėmis ir padaro visiškai subjektyvią išvadą, ar atsakymas buvo melagingas. „Jau kiekvienas pirmakursis medikas žino, kad keturiems poligrafu matuojamiems rodikliams (arterinis spaudimas, pulsas, prakaitavimas ir kvėpavimo ritmas) įtaką daro be galo daug emocijų: džiaugsmas, neapykanta, susižavėjimas, liūdesys, nerimas, depresija ir t.t.“, - aiškina A.Zelikofas. Bet nė viename medicinos vadovėlyje nėra skyriaus, kuriame šie parametrai būtų siejami su ketinimais apgauti. Negana to, dešimtys tyrinėjimų, per pastaruosius 20 metų atlikti medicinos mokymo įstaigose visame pasaulyje, rodo, kad poligrafu neįmanoma nustatyti, kada sakoma tiesa, o kada meluojama.

Bandymai pagrįsti moksliškai

Išsamiausiai poligrafą 1983 m. ištyrinėjo Technologijų vertinimo biuras - JAV Kongreso Mokslo tyrimo skyrius. Išvada skambėjo taip: „Nėra žinomos fiziologinės reakcijos, kuri būtų būdinga tik apgaulei“, ir kad turimi tyrimų rezultatai nepatvirtina poligrafo naudojimo mokslinio pagrįstumo. Yra daugybė istorijų apie JAV federalinių tarnautojų tikrinimą poligrafu. Prieš keletą metų FTB agentas Markas Mela (Mark Mella) įprastai buvo tikrinamas melo detektoriumi. Poligrafo operatorius, turėjęs vos 80 val. darbo patirties, padarė išvadą, kad M.Mela pamelavo. Agento gyvenimas netrukus virto F.Kafkos plunksnos verta istorija: jo namuose naktimis būdavo atliekamos kratos, jo darbinis dienoraštis buvo kruopščiai ištyrinėtas, jo kaimynai, draugai ir giminaičiai apklausti, o kiekvienas išėjimas iš namų kontroliuojamas iš sraigtasparnių. Galop jo gyvenimas buvo beveik sugriautas, bet jokie kaltinimai nepasitvirtino. FTB atsiprašė, o 1988 m. Kongresas uždraudė naudoti poligrafą tiriant civilių tarnautojų bylas.

Šiuolaikiniai melo detektoriai gali fiksuoti 50 fiziologinių parametrų: veido ir jo dalių paraudimą, lūpų virpčiojimą, vyzdžių išsiplėtimą ir susiaurėjimą, dažnesnį mirkčiojimą ir kitus pokyčius, kurie gali būti melavimo požymis. Pavyzdžiui, prietaisai fiksuoja kapiliarų išsiplėtimą. Tai paprasčiausias refleksinis atsakymas, vadinamoji „gėda“ arba „drovėjimosi spalva“ - reakcija į šokiruojantį klausimą. Ji nekontroliuojama valios jėga taip, kaip galima kontroliuoti kvėpavimą. Kai kurių modelių poligrafai analizuoja žmogaus kalbą, kiti detektoriai reaguoja į temperatūros pokyčius aplink akis: kai žmogus jaučia psichologinį diskomfortą - meluoja arba gudrauja - didėja akispūdis, į akies obuolius priplūsta daugiau kraujo, dėl to didėja temperatūra aplink akį. Pastaraisiais metais kuriamos naujos melo detekcijos technologijos, naudojančios psichosemantikos ir psichozondavimo metodus. Neabejotina, kad netolimoje ateityje atsiras naujų, dar rafinuotesnių būdų.

Pagrindinis instrumentas - baimė

Dažnai poligrafas vadinamas melo detektoriumi, bet šis terminas yra netikslus. Poligrafas neskaito minčių ir nenustato melo, o tik registruoja fiziologinį aktyvumą ir jo parametrų pasikeitimus. Prieš pagrindinį klausimų bloką operatorius įrenginį „kalibruoja“, pateikdamas klausimus, į kuriuos atsakydamas žmogus tikrai meluos arba tikrai sakys tiesą: jei kūno reakcija į tiesą yra žinoma, reakcija į melą smarkiai skirsis. O daugelis žmonių jaučia natūralią baimę, bijodami, kad kūno nevalingos reakcijos juos išduos. Bet taip nėra. Iš tiesų nė vienas specialistas poligrafologas negali garantuoti dėl rezultato. Tipiška poligrafologo ataskaita neturi konkrečių atsakymų ir susideda vien iš „greičiau ne negu taip“ ir „greičiau taip negu ne“. Pagrindinis poligrafo tikslas - kontroliuojama apklausiamojo būsena, kai jis jaučia stresą atsakinėdamas į pažiūrėti nekaltus, bet labai asmeniškus klausimus: „Ar vartojate narkotikus?“ arba „Ar geriate alkoholinius gėrimus?“ Kadangi geria beveik visi, paskui iš apklausiamojo galima nors virves vyti, o tuo ir naudojasi sumanūs operatoriai, pradėdami banaliai bombarduoti žmogų vis tuo pačiu klausimu, tik įvairiai jį formuluodami. Jei žmogus nori ką nors nuslėpti ir jaudinasi - didelė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau susipainios ir pasakys tiesą. Pagrindinis gero specialisto instrumentas šioje situacijoje - visai ne pats įrenginys, o banali tiriamojo baimė, kurią jis jaučia „visagaliam“ poligrafui.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“