Kaip išvengti erzinančių keistuolių viešajame transporte?

„Važinėjantys viešuoju transportu privalo turėti strategijų ir nepatikėti likimui to, kas šalia tavęs krestels autobuse. Toks jau tas gyvenimas: šalia būtinai prisės kokia nors rėkianti ar dvokianti persona“, – sako 38 metų J. Shipley iš Sietlo.

Vienas iš jo patarimų – įsitaisyti prie vyresnio amžiaus moteriškės. J. Shipley praktika rodo, kad jos retai kada skleidžia nemalonų kvapą ir dažniausiai nebūna pakvaišusios.

Taip pat minėtinas ir visiems gerai žinomas triukas su ant gretimos laisvos sėdynės padėtu krepšiu, apsimetimas miegančiu ir nejučia užėmusiu pusę antros sėdynės. Be to, patartina vengti pačiame priekyje ir pačiame transporto priemonės gale esančių sėdynių, kurias dažniausiai užima keistuoliai ir chuliganai.

Kad ir kaip keista, tačiau šios strategijos nėra laužtos iš piršto, rašo nbc.com. Jos sutampa su Jeilio universitete doktorantūros laipsnio siekiančios Esther C. Kim tyrimais. Neseniai „Symbolic Interaction“ žurnale ji paskelbė straipsnį, kuriame rašo apie vadinamąjį „trumpalaikį nebendravimo elgesį“ arba „TNE“ (angl „nonsocial transient behavior“ arba „NTB“).

„TNE iš esmės yra aktyvi pastanga išvengti kitų žmonių. Skirtumas tarp paprasčiausio dėmesio nekreipimo į aplinkinius ir TNE yra būtent tai, kad TNE yra aktyvus, apskaičiavimu grįstas būdas išvengti bet kokio pobūdžio socialinio kontakto su keistuoliais“, – paaiškina Esther C. Kim.

Savo tyrimui Esther C. Kim pasitelkė per du metus važinėjant autobusu Greyhounde surinktus duomenis: stebėjo keleivių elgesį, kalbėjosi apie važiavimo patirtį.

Ji taip pat užfiksavo keletą populiariausių taktikų, kaip išvengti kontakto su atstumiančiais bendrakeleiviais. Tai ir jau minėtas apsimetimas miegančiu, itin užsiėmusiu tyrinėjant savo mobilųjį, nesibaigiantis knaisiojimasis krepšyje ar pasidabinimas veido išraiška, kurią Esther C. Kim vadina „netrukdyk man“ veidu arba „neapykantos žvilgsniu“.

Kitos paplitusios taktikos, padedančios nejučia nuvyti šalia ketinantį sėstis bendrakeleivį – vengti bet kokio akių kontakto, ištiesti kojas taip, kad jos užimtų ir dalį kitos sėdynės erdvės, užmesti ten paltą ir taip sukurti įspūdį, kad ši vieta – jau užimta arba tiesiog apie tai pameluoti.

E. Kim tikina, kad TNE natūraliai mums būdingas dėl savisaugos ir komforto siekio. Toks elgesys pasireiškia iš nenoro dalintis „nedidele viešąja erdvė palyginus ilgą laiko tarpą“. Taip pat iš potencialaus pavojaus baimės, noro išvengti fizinio trukdymo ar „įkalinimo nedidukėje erdvėje, kur nebėra privatumo“. Be to, jis pasireiškia toli gražu ne tik viešajame transporte.

„Tokio tipo elgesio apraiškų galime pastebėti visose viešose vietose: pavyzdžiui, parke, kai nesinori dalintis suolelio“, – pastebi ji.

Be to, tyrėja pastebėjo ir paplitusius „niekada nedarytinus veiksmus“, tokius kaip atsisėdimas šalia ko nors, kai yra nemažai laisvų vietų. Taip pasielgus rizikuojama kaip mat gauti „keistuolio“ etiketę.