Iš kalėdinio prieškario leidinio

1937 m. Vilniuje lenkų valdžiai uždraudus mėnesinį žurnalą "Jaunimo draugas" (ėjusį nuo 1926 m.), vietoje jo būdavo leidžiami vienkarčiai leidiniai po 48, 40 arba 32 puslapius skirtingomis antraštėmis: "Lietuvio mintys", "Jaunajai kartai", "Lietuviškuoju keliu", "Mūsų viltis" ir t. t.

1938 m. gruodžio leidinyje "Kalėdų žvaigždė" pranešamos politikos naujienos - apie Seime prisiekusį Antaną Smetoną, Klaipėdos krašto gubernatoriumi tapusį Viktorą Gailių ir kt., apžvelgiami 20 nepriklausomybės metų pasiekimai, aprašoma Kalėdų papročių istorija, pateikiama tų metų Nobelio literatūros premijos laimėtojos Perl Buk (Pearl Buck) novelė "Pabėgėliai", pamokomų apsakymų, eilėraščių, jubiliatų sveikinimų, anekdotų ir, žinoma, Kūčių bei Kalėdų valgių receptų...

Nuo stabmeldžių

"Jei mes žvelgsime dar giliau į praeitį, tai pamatysim, kad Kalėdos buvo švenčiamos ir stabmeldžių. Senovės romėnai ir graikai rudens galą ir žiemos pradžią lydėdavo eile švenčių: brumaliae, nuo lapkričio 24 d. ki gruodžio 17 d., šventės Dioniso garbei; saturnaliae, nuo gruodžio 17 iki 23 d., šventės Saturno garbei; naujų metų sutikimo linksmos šventės, ir calendae, nuo sausio 1 iki 6 d., taip pat linksmos naujų metų sutikimo šventės, - rašoma leidinyje (čia ir toliau kalba netaisyta). - Sausio 1 d. išvakarėse senovės žmonės būrė. Jaunimas su dainomis ir šokiais lankėsi pas namų šeimininkus ir gavo nuo jų dovanų. Greitai tos šventės buvo pamirštos. Krikščionybė pareikalavo adventinio susilaikymo ir linksmintis buvo uždrausta. 6 amžiuje liko tik calendae šventė, kuri vėliau buvo švenčiama nuo gruodžio 25 iki sausio 6 d. Šios šventės esmėn suėjo visų anų švenčių papročiai: vaišės, baliai, būrimai ir kt. <...>

Kitų mokslininkų žiniomis, Kalėdų šventės esančios senovės romėnų vadinamos Juliaus šventės padaras. Tą šventę ilgą laiką dar šventę stabmeldžiai germanai. Stabmeldiški Kalėdų švenčių papročiai gana ilgą laiką laikėsi pas gotus. Jos buvo lydimos įvairiais burtais ir linksmybėmis. Dabartinis advento laikas anais laikais buvo likimo paslapties laikas. Moterys Andriaus dieną statė meilės ir mirties klausimus. Net germanams priėmus krikščionybę, tų senovės šventės papročių nemaža išliko. Tarp kitko buvo tikima į paslaptingą Votano virtimą bernu Ruprechtu, lydėjusiu kūdikėlį Kristų. Buvo vadinamieji dvylikos naktų papročiai. Tų naktų sapnai buvo ateities parodymo sapnai, per tą laiką, rodėsi, ant visų daiktų buvo ypatinga burtų siaubo dvasia."

Piktoji dvasia

"Kaip tie senovės stabmeldžių šventės elementai dar buvo sumišę net krikščionybės laikais, matyti iš Jono iš Trithemius'o (1462 m.), vienuolio pasakojimų. Jis rašo: "Vienas Rupertus'o vardo kunigas Kalėdų vakarą atlaikė pirmąsias mišias. Tuo tarpu vyrų ir moterų minia, norėdama jį įpykdyti, ant netolimų kapų surengė šokius. Veltui jis per zakristioną mėgino juos nuraminti. Neiškentęs jis metė į juos prakeikimo žodį: "Šokit jūs taip per visus metus!" Prakeikimas išsipildė: jie šoko per visus metus nei bado, nei troškulio, nei karščio, nei šalčio, nei nuovargio nejausdami. <...> Šis apsakymas rodo, kaip didžiai tada buvo prasiplatinus šokių epidemija ir kaip giliai tada buvo įleidus šaknis tikėjimo į piktas dvasias ir raganas dvasia, nes tada į tokias pasakas tikėta. Piktoji dvasia visada buvo švenčių džiaugsmo ardytoja. <...>

KLAIPĖDOS krašto gubernatoriumi paskirtas Viktoras Gailius, pranešė 1938 m. gruodžio mėnesio leidinys "Kalėdų žvaigždė". Jis buvo vienintelis klaipėdiškis šiame poste ir paskutinis krašto gubernatorius. Direktorijai vadovavo vos 100 dienų.

Viduriniais amžiais Kalėdų šventė, ilgiausią naktį pradėta kurti ugnimi, reiškėsi ypatingais liaudies mėgiamais žaislais ir žvaigždžių dainomis. Kad vaikai kūdikėlio Kristaus vardan gaudavo dovanų per Kalėdas, tai yra senas paprotys. Bet pati dovanų diena ne visose šalyse buvo ta pati. Pačiai šventei viduriniais amžiais mažiau tebuvo priduodama reikšmės. <...>

Visokie kiti papročiai, įvairiai miestuose ir kaimuose susidėję, savo pradžią turi stabmeldystės šventėse, ypač valgiai, kurie tą dieną esti valgomi ir kurie seniau sudarė nepamainomą tokių švenčių priedą. Dabar per Kalėdas ypač mėgiama: anglų - kalakutas, šiaurės vokiečių - kiaulės galva, skandinavų - karpis, riebi paršo nugara, pietų gyventojų - paštetai. Be to, visur mėgiami saldumynai."

Saulės jėgai pagerbti

"Nėra jokio abejojimo, kad Kalėdų švenčių papročiai iš senovės tautų per germanus atėjo ir prie slavų, lietuvių ir kt. Ir čia rasime senų pėdsakų. Taip antai, rusų tautosakoje aptinkame liaudies šventes, paskirtas augančiai saulės jėgai pagerbti. Šios grupės slavų liaudies švetės vadinasi koliada. Šių švenčių apeigomis senieji slavai reiškė savo tikėjimą į saulės ir gamtos atgijimą. Iš čia rudens ir lietaus užkeikimai, atgyjančių medžių ir augalų gerbimas, gyvenimo sugyvėjimo laukimas derliuje, gyvulių padaugėjime, vestuvėse, vaikų gimime. <...>

ŠVYTURYS. "Taip atrodo žiemą jūros budėtojas Klaipėdos uosto švyturys, apšalęs ledo sluoksniu."

Senovės slavų Kalėdų šventimo apeigose yra daug senovės pėdsakų. <...> Čia paprastai buvo "puošiamasi" žvėrių pavidalais ("maski" ir "ludy"), buriama ateitis, derlius, vestuvės, buvo rengiamos vaišės ir linksmybės. Prieš karą rusų kaimuose dažniausiai "rengdavosi" ožka. Kalėdojančiųjų dainose dažniausiai giriami namų šeimininkai, jiems sakomi linkėjimai ir prašoma dovanų.

Kalėdų dainas ar giesmes senovės slavai dainavo prieš Kalėdas. Daug kur jos sumišusios su stabmeldystės papročiais. Jose sakoma, kaip prieš Kalėdas pasirodė Koliada <...>. Yra ir tikybinio turinio "koliadkų". Pav., "Ant Jordano buvo tylus vanduo, ten skaisčioji savo sūnų maudė. Ten atėjo trys carai, ten atnešė tris dovanas ir t. t."

Svarbus respektas

"Lietuvių senovėj Kalėdų švenčių papročiai taip pat bus kilę iš gilios senovės. Patsai šventės pavadinimas bus kilęs iš romėnų Calendae. O šventės apeigos, kalėdavimai jau turės ryšio irgi su gilia senove. Yra davinių, kad kalėdavimai, kaip ir pas senovės romėnus, buvo susiję su linksmybėmis, su dainomis.

Prieškalėdinę naktį lietuviai dar ir šiandieną tebelaiko kažkokia paslaptinga, ypatinga. Kalėdų švenčių liaudies dainos rodo kadaise tas šventes, kaip ir senovėj kitus, lietuvius su linksmybėmis šventus. Mes jau anksčiau minėjome, kad viduramžiais Kalėdų šventė buvo pradedama ilgiausią naktį su ugnim. Ugnis čia bus svarbus mūsų Kalėdų dainų respektas. Juk turim senovės Kalėdų dainų, kur minima ugnis. Štai, pav.: "Už girių, girių / ugnelė degė/ ei kalėda, kalėda! / Pas tą ugnelę / broliai žirgus ganė/ ei kalėda kalėda!"

Ugnies figūravimas lietuvių kalėdinėse liaudies dainose labai charakteringas. Tai lyg rodytų, kad senovės lietuviai panašiai būtų šventę kaip ir viduramžiais germanai. Ar bent panašus šventės motyvas būtų buvęs. Nors tiek pas rusus, tiek pas lietuvius Kalėdų šventės reiškė saulės jėgos padidėjimo - atgijimo, gamtos atgijimo, laukimo, pavasario pasiilgio šaukimo šventę, bet ugnies figūravimas šventėj ryškiai tematyti tik pas germanus ir lietuvius. Šis faktas šia prasme lietuvius lyg su germanais labiau rištų."

Dovanos, vaikštynės

"Kitas gan charakteringas šių švenčių pažymys tai įvairios dovanos. Šis bendras tų švenčių apeigų paprotys yra išlikęs ir pas lietuvius. Tokios dovanos tebebuvo duodamos iki pat paskutinių metų. Jos buvo vadinamos "kalėdaičiu".

Taip pat žinomas prieškalėdinis paprotinis lietuvių vaikščiojimas. Vaikščiojama paprastai kaip nors ypatingai persirengus su maskėmis etc. Tokio vaikščiojimo tikslas, kaip ir kitur, gauti dovanų. Tokiu būdu, kad ir neaiškia forma, dar galima susekti lietuvių Kalėdų švenčių papročiuose visus keliaujančiuosius motyvus. Žinoma, čia tenka atsargiai spręsti, nes daug yra religinių naujų elementų."

RETRORECEPTAI

Aguonų pienas

Pirmiausiai reikia aguonas užpilti vandeniu. Kai šios išbrinksta, nupilti vandenį, o aguonas sumalti. Prieš malant patartina įdėti 8-10 migdolų, kurie aguonų pienui suteikia ypatingo skonio ir kvapo. Kai aguonos visai susigrūda, tada jas reikia užspausti per švarią drobės skarelę ir į gautąją sunką pridėti šiek tiek cukraus ir virinto vandens. Reikia taip atmiešti, kad pienas nebūtų per daug skystas.
Aguonų pieno nereikia labai anksti paruošti, nes jis bestovėdamas, ypač šiltesnėje vietoje, pradeda rūgti.

Kompotas

Verdamas iš žalių arba džiovintų vaisių. Pirmiausiai reikia užkaisti vandenį, pridėjus į jį cukraus (maždaug stiklinei vandens - 1-2 valgomuosius šaukštus cukraus). Be to, reikia įdėti truputį apelsino ar citrinos žievės.

Jeigu vaisiai džiovinti, tai geriau juos dėti į drungną vandenį, o jei žali, tuomet geriau į verdantį vandenį, nes tada ne taip sukrenta (žali vaisiai turi būti nulupti ir plonomis riekutėmis supjaustyti).

Vartojant įvairių rūšių vaisius, jeigu jie nevienodai suverda, tenka kiekvieną rūšį virti atskirai, prižiūrint, kad jie nesukristų. Kai visi vaisiai išvirę, kompotą nukėlę nuo ugnies palaikykite šiltai, o paskui ataušinkite.

Kompotą reikia išvirti iš anksto, nes kiek pastovėjęs jis būna skanesnis.

Troškinti kopūstai

Dažniausiai troškiname raugintus kopūstus. Jeigu kopūstai labai rūgštūs, tai reikia gerai nuspaudus užpilti kiek vandens, kad kopūstai gerai sušlaptų. Tą vandenį nuspaudus, jau galima troškinti.

Į puodą reikia įdėti kiek sviesto ar aliejaus ir smulkiai supjaustytą svogūną. Kai svogūnas jau kiek pačirškia, dedame kopūstus, kelis pipirus ir, jei turime, keletą grybų. Viską gerai sumaišome, puodą uždengiame ir troškiname.

Būtų gerai, jei į tuos troškinamus kopūstus įdėtumėte 1-2 silkes, tik, žinoma, be kaulų.

Troškinti reikia tol, kol kopūstai pasidaro visai minkšti.

Patiekiama kaip priedas prie žuvies ar silkių.

Silkė su svogūnais ir morkomis

Išvalytas silkes pirmiausiai reikia perskelti išilgai, o paskui kiekvieną pusę skersai. Paskui plonomis riekutėmis supjaustyti 3-4 svogūnus ir pakepinti juos keptuvėje su balta alyva. Kai šie suminkštėja, tada reikia pridėti kelias sutarkuotas morkas. Kai morkos pavirs iki minkštumo, tada nukelkite nuo ugnies ir įpilkite acto tiek, kad būtų lengvas rūgštumas. Be to, reiktų įberti po žiupsnelį cukraus, druskos ir pipirų.
Paruoštą padažą ataušinkite, sudėkite sluoksniais su silkėmis: t. y. eilę silkių, truputį padažo ir vėl silkių. Ant viršaus padažo užpilkite kiek didesnį sluoksnį silkių.

Grybų sriuba

Į puodą supilkite 10 stiklinių vandens, įdėkite 6 didelius džiovintus baravykus, vieną didelę supjaustytą morką, vieną vidutinę petražolę, truputį salierų, vieną nedidelį porą, vieną svogūną. Visa tai užvirinkite ir nugriebkite putas, paskui įdėkite prieskonių - lauro lapą, keletą pipirų, pasūdykite pagal skonį ir valandą lėtai pavirinkite. Išvirtą sriubą nusunkite. Grybus supjaustykite siauromis juostelėmis ir sudėkite į nesunktą sultinį.

Šiltą sriubą galima valgyti su keptais grybiniais pyragaičiais arba su ausytėmis. Pridėjus sviesto ir grietinės, sriuba bus skanesnė.

Ausytės su grybais

Išvirkite 30 g džiovintų baravykų ir labai smulkiai sukapokite.

Smulkiai supjaustykite vieną svogūną, įdėkite pusę šaukšto sviesto ir pakepinkite su grybais. Pakepinę, įdėkite vieną šaukštą tarkuoto pyrago, 1 kiaušinio baltymą, pasūdykite pagal skonį ir labai gerai viską sumaišykite. Atskirai pagaminkite tešlą iš 1 kiaušinio trynio, trupučio vandens ir miltų. Kietą tešlą plonai iškočioti. Išpjauti mažus kvadratėlius, į jų vidų įdėti truputį grybų (kraštelius patepkite kiaušinio baltymu), sulenkti priešingais kampais (kaip galvai skarelę) ir kraštus užspauskite. Bus trikampis. Dabar du priešingus kampus vieną prie kito prilenkite ir užspauskite. Padarytas ausytes išvirkite pasūdytame vandenyje. Tokiu būdu galima pagaminti įvairių ausyčių: iš žuvies, daržovių, bulvių, mėsos ir kt.

Kepta lydeka

Kepimui geriausiai tinka nedidelės, po 150-200 g, lydekos. Kepamos nepjaustytos. Išvalytą lydeką reikia pasūdyti iš viršaus ir iš vidaus ir palaikyti porą valandų. Po to gerai pamirkyti miltuose ir kepkite ant gerai įkaitintų riebalų. Kepant su sviestu žuvis greitai pridega, todėl reikia pridėti trečdalį gero aliejaus. Iškeptą žuvį patariama palaikyti karštoje orkaitėje 15 min. Patiekite į stalą su raudonų kopūstų salotomis, raugintais kopūstais, paruoštais su aliejumi, arba su citrinos griežinėliais.

Laužukai su aguonomis

Keletą kartų nuplikykite pusę litro aguonų, nusunkite ir gerai sutrinkite, pridėję 10 g karčiųjų migdolų. Aguonų grūdeliai turi virsti balta mase. Trindami pridėkite pusę ar daugiau stiklinės cukraus. Ištrintas aguonas atskieskite vienu ketvirtadaliu saldžios grietinėlės. Vietoje grietinėlės ir cukraus galima imti medų. Gerai sumaišykite ir sudėkite į indą. Į šią masę prikaišiokite laužukų. Aguonų masę galima pabarstyti kapotais migdolais arba razinomis.

Laužukai

Suminkykite kietą tešlą iš 120 g miltų, 120 g cukraus, 1 kiaušinio ir trupučio vandens. Tešlą plonai iškočiokite, sudėkite ant skardos, skersai išilgai suraižykite, kad išeitų pailgi siauri gabalėliai. Kepkite nekarštoje orkaitėje.

Silkių maltiniai

Dvi dideles arba tris mažas silkes gerai išmirkykite, išvalykite, išimkite kaulus, smulkiai sukapokite arba sumalkite.
Sugrūskite 12 virtų bulvių, pridėkite paspirgintų aliejuje svogūnų, maltų pipirų ir 1 žalią kiaušinį. Viską gerai sumaišykite, išminkykite ir darykite maltinius. Pavartykite miltuose ir spirginkite įkaitiname aliejuje. Tinka grybų arba krienų padažas.

Krienų padažas

Sutarkuokite krienus, apipilkite praskiestu actu ir palaikykite 1 valandą. Ištirpykite sviestą, pridėkite miltų ir paspirginkite, praskieskite vandeniu arba sultiniu, sudėkite krienus, pasūdykite, užvirinkite, įpilkite rūgščios grietinės ir sumaišykite.
Šis padažas tinka prie silkių ar žuvų.

Mėsa su krienais

Tarkuotus krienus pavirinkite svieste ir grietinėje. Suplakite tris kiaušinius, sumaišykite su krienais, įberkite šiek tiek druskos. Dėkite į puodą virtos mėsos, ant viršaus krienų, apibarstykite džiūvėsėliais ir pašaukite į orkaitę, kad apkeptų.

Šeimininkė. "Kalėdų žvaigždė", 1938 m. gruodis. (Nacionalinės bibliotekos fondai)