„Gyvo lavono sindromas“: vyriškis įsitikinęs, kad yra miręs

Prieš devynerius metus vyriškis vardu Grehemas (Graham) prabudo absoliučiai įsitikinęs, kad jis yra nebegyvas, nors ir kvėpuoja. Gydytojai jam diagnozavo Kotardo sindromą, kuris dar žinomas kaip „vaikščiojančio lavono sindromas“ – juo susirgę žmonės mano virtę zombiais.

Grehemas zombių egzistavimu netiki. Visgi jis primygtinai tikino esą jo smegenys mirę. Tokia pozicija Grehemo (jis sirgo depresija) poelgiuose išryškėjo po suicidinio mėginimo – vyriškis mėgino atsisveikinti su gyvenimu vonioje naudodamasis elektros prietaisu. Po mėginimo praėjus aštuoniems mėnesiams jis gydytojams netikėtai pareiškė, kad jo smegenys mirė arba, geriausiu atveju, jų galvoje nebėra.

Vyriškis prarado norą rūkyti, nustojo kalbėti, atsisakė valgyti – „kokia prasmė tai daryti, jei esi miręs?“ Visgi ilgi terapijos ir gydymo mėnesiai iš lėto grąžina britą į normalų gyvenimą.

Kotardo sindromas – vienas rečiausių psichinių sutrikimų. Manoma, kad „gyvo lavono sindromu“ pasaulyje serga ne daugiau kaip keli šimtai žmonių. Susirgimas susijęs su depresija ir pasireiškia įvairiomis formomis – pavyzdžiui, kai kurie ligoniai įsitikinę, kad nebeturi galūnių.

Žurnalui „New Scientist“ Grehemu prisistatęs vyriškas pasakoja, kaip suglumę gydytojai nusiuntė jį pas neurologus Adamą Zemaną (Adam Zeman) iš Ekseterio universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Stiveną Lorisą (Steven Laureys) iš Lježo universiteto (Belgija). Tuo metu Grehemą akylai prižiūrėjo ir saugojo namiškiai – liga buvo pažengusi pernelyg toli.

„Nenorėjau matyti žmonių, – pasakoja Grehemas. – Nebuvo jokio tikslo. Apskritai, niekas man neteikė malonumo. Anksčiau aš tiesiog dievinau savo automobilį, o susirgus neliko nieko panašaus. Pasidariau visiškai abejingas viskam, kas mane domino. Praradau uoslę. Taip pat ir skonį. Nebuvo jokios prasmės valgyti – o kam, jei aš vis tiek miręs? Kam kalbėti, jei esi miręs? Tuščias laiko švaistymas, daugiau nieko. Tad ir neturėdavau ką pasakyti.“

„Sunku paaiškinti, – prisiminimais dalijasi Grehemas. – Man tikrai atrodė, kad mano smegenys nebeegzistuoja. Gydytojams kartojau, kad piliulės nepadės, nes smegenų juk nebeturiu. Aš jas iškepiau, mėgindamas nusižudyti vonioje.“

Gydytojai netrukus įsitikino, kad perkalbėti Grehemą ir įtikinti, kad jis gyvas, yra beviltiška. Na ir kas, kad jis sėdi priešais gydytoją, kvėpuoja, kalbasi su juo ir yra gyvas – Grehemas niekaip negalėjo įsisąmoninti, kad jo smegenys gyvos.

„Mane tai net pradėjo siutinti – aš neįsivaizdavau, kaip čia yra, kad galiu kalbėti, matyti ir viską daryti, nors smegenų nebėra! Tačiau man buvo aiškiau nei dieną – smegenų mano galvoje nelikę.“

Žemiausias regreso taškas buvo pasiektas, kai jis pajuto nenumaldomą norą ir pareigą eiti ir leisti laiką vietos kapinėse, nes manė, kad ten jausis geriau.

„Man atrodė, kad ten ir privalau pasilikti, – prisimena Grehemas. – Tai buvo prieinamiausia vieta, kur galėjau būti arčiausiai mirties. Manęs vis atvažiuodavo policija – vis parveždavo namo.“

Grehemo gijimas prasidėjo po to, kai gydytojai nustatė, kad kai kurių jo galvos smegenų sričių aktyvumas yra toks menkas, jog tokios būklės būna tik vegetacinės būklės pacientų smegenys.

„Galvos smegenų skenogramas analizuoju jau 15 metų, tačiau dar niekada nebuvau matęs vaikščiojančio ir bendraujančio žmogaus su tokiu nenormaliai mažu smegenų aktyvumo lygiu, – pasakoja neurologas S. Lorisas. – Grehemo galvos smegenų aktyvumas prilygo anestetikais paveikto arba giliai įmigusio žmogaus galvos smegenų aktyvumui.“

Pradėjus psichoterapinį ir medikamentinį gydymą, Grehemas po truputį grįžta į ankstesnį gyvenimą. Vyriškas pasakoja nesijaučiąs visiškai pasveikęs, tačiau jau galįs išeiti iš namų vienas ir besijaučiąs „kur kas geriau“.

„Nebejaučiu, kad mano smegenys yra mirusios, – pasakoja Grehemas. – Keistai pasijuntu tik retkarčiais. Mirties nebijau. Tačiau tai neturi nieko bendro su tuo, kas įvyko – juk visi anksčiau ar vėliau mirsime. Man pasisekė, kad tebesu gyvas.“