Grybai tokie unikalūs, kad gaila valgyti

Grybai, kitaip nei šimtai kitų gyvų būtybių rūšių, atlaikė visus Žemėje vykusius kataklizmus. Jie turi šansų mūsų planetoje pergyventi visus... Ilgi ginčai, kas yra grybai - augalai ar gyvūnai, baigėsi 1960 m., kai buvo išskirta atskira grybų karalystė. Pagal baltymų kiekį grybai artimesni gyvūnams, o pagal angliavandenių ir mineralų sudėtį - augalams. Grybo kūnas yra grybiena (micelis), esanti žemėje, ji gali plytėti didžiulius atstumus. O pats grybas - tai vaisius, kurio paskirtis yra įgyvendinti dauginimosi programą.

Baravykai - vieni stambiausių grybų, jie gali užaugti iki 3 kilogramų svorio. Bet rekordininkai yra pievagrybiai, kurie užauga net iki 5,5 kg. Itin didelis baravykas buvo rastas 1985 m. Amerikoje, Viskonsino valstijoje. Jis svėrė 140 kg, jo apimtis buvo du metrai. Bet, kaip minėjome, tai tik matomoji dalis. Oregono valstijoje rasta grybiena, užimanti 900 ha plotą ir sverianti kelis šimtus tonų. O Šveicarijoje rastas grybas, kurio amžius - apie 1000 metų. Tai 800x500 m dydžio kelmutis. Jo grybiena užima 35 ha plotą Šveicarijos nacionaliniame Ofenpaso parke.

10 centimetrų - į tokį aukštį savo sporas pakelia patys grybai, kai nėra vėjo. Jie sukuria oro judėjimą: kepurėlė atvėsta vandeniui garuojant ir ją gaubiantis šaltas oras leidžiasi. Todėl palei kepurėlės kraštus susidaro oro sūkurys, keliantis sporas aukštyn. Grybų aerodinaminės savybės buvo nustatytos lazeriais ir filmuojant dideliu greičiu.

Įrodytas faktas, kad grybai egzistavo prieš 400 mln. metų, taigi gerokai prieš atsirandant dinozaurams. Jie kartu su paparčiais yra vieni seniausių planetos gyventojų. 1450 m. pr.m.e. - laikas, kai pirmą kartą buvo pavaizduotas grybas. Specialistai jį rado nupieštą ant sienos Egipto valdovo kapavietėje. Jei grybai būtų ne tokie gyvybingi, jie nebūtų išlaikę savo įvairovės. Kokie jie gyvybingi, gali įsivaizduoti kiekvienas, kuris bent kartą buvo pasigavęs grybelinę infekciją arba bandė išnaikinti sienų grybelį. Jų atsikratyti labai sunku. Kurgi ne! Grybai išgyvena 30 000 m aukštyje, atlaiko stiprų švitinimą (Černobylio avarijos centre grybai išliko) ir 8 atmosferų slėgį. Jie gali gyventi net ant sieros rūgšties paviršiaus!

Grybai juda. Aišku, ne visi. Dabar žinomas tik vienas „vaikščiojantis“ grybas - gleivūnas. Jis neturi kojelės ir primena susitraukusią medūzą, yra pusiau permatomas ir drebučių konsistencijos. Juda vartydamasis nuo šono ant šono. Greitis nedidelis, bet patekti į tinkamesnę vietą gali per keletą dienų, kartais net ant kelmo užlipa.

0,12 g faloidino, pagrindinio žalsvosios musmirės toksino, yra viename vidutinio dydžio grybe. Tiek pakanka 4 žmonėms nužudyti. O štai raudonųjų musmirių prireiktų keleto. Iš grybų būdavo gaminami stipriai veikiantys nuodai ir aktyviai naudojami priešininkams pašalinti. Imperatorių Klaudijų nunuodijo jo žmona Agripina, išvirusi sriubą su žalsvąja musmire.

80 metų - tiek gali išgyventi ant medžių augantys grybai kempinės. Jie metams bėgant didėja. Didžiausio žinomo tokio grybo masė - 500 kg. Rekordas priklauso 20-metei kempinei, rastai Kinijoje. Jos ilgis - apie 11 m.

Keista, bet grybai gamina vitaminą D, jei, aišku, jiems užtenka saulės šviesos. Nuo to priklauso kepurėlės spalva.

Grybai maitinasi kirmėlėmis nematodais, gaudydami juos spąstais iš grybienos žiedų. Prisilietusi prie tokių spąstų, kirmėlė prilimpa ir ją iškart apraizgo grybienos gijos. Išsigelbėti - jokių šansų.

Grybų sporos gali augti gyvų būtybių viduje. Žmogui susirgus, pavyzdžiui, lerva žūsta, o grybas vystosi.

Grybai nuo senų laikų buvo naudojami kaip vaistai. Bet ir dabar daug kas namuose augina „arbatos“ arba „pieno“ grybą, kurių gėrimai stiprina imunitetą ir padeda įveikti uždegimus. 1940 m. A.Flemingas iš mieliagrybių išskyrė peniciliną ir pradėjo antibiotikų erą. Gydomosiomis savybėmis pasižymi pievagrybiai, lelijinės stirnabudės, pievų ir rudeniniai kelmučiai, juodasis beržo grybas, pieno grybas ir tauriabudės. O pumpotaukšlių odelė naudojama vietoj pleistro - jos vidinė pusė yra sterili ir turi baktericidinių savybių.

Grybai - baltymų šaltinis, taip pat angliavandenių, bet juose visiškai nėra cholesterolio. Beje, būtent dėl to, kad juose nėra gyvulinių riebiųjų rūgščių, jų negalima priskirti prie gyvūnų. Be baltymų ir angliavandenių, grybuose gausu vitaminų B1, B2, D, seleno, kalio, niacino ir antioksidantų.

Grybai dauginasi sporomis. Beveik bet kurios patalpos oro mėginiuose galima aptikti grybų sporų. Paprastas pievagrybis išmeta iki 40 mln. sporų, mėšlagrybis - 100 mln. Rekordininkas yra pumpotaukšlis, išmetantis per 7 trilijonus sporų! Sporos nulekia toliau kaip 2 metrus, o skrenda automobilio greičiu - 90 km/val., arba 25 m per sekundę. Jei iš kiekvienos sporos išsivystytų vienas vaisiakūnis, jau trečiosios kartos bendra grybų masė 800 kartų pranoktų Žemės masę.

Vidutinės platumos miškuose galima rasti grybą, įrašytą į Gineso rekordų knygą kaip augimo greičio rekordininką - poniabudę. Ji per 2 minutes užauga 1 centimetrą. Pirmą dieną atrodo kaip pilkšvas kiaušinis, antrą tampa skėčiu ant aukštos kojelės, o trečiąją - jo ir nebematyti. Tai ne tik grybų, bet ir augalų rekordas. Net greitai augantis bambukas stiebiasi gerokai lėčiau - nuo 0,6 iki 1,7 mm per minutę. 

Augančio grybo turgorinis (vidinis) slėgis siekia 7 atmosferas (prilygsta slėgiui 10 t savivartės padangose). Todėl, atrodytų, minkšta grybo kepurėlė gali pramušti ne tik asfaltą ir betoną, bet ir dar kietesnius paviršius, kaip marmuras ir geležis. Jei nepralįs kepurėlė, pamažu kliūtį sunaikins grybiena.

Kai kurių grybų grybiena švyti. Pavyzdžiui, rudeninio kelmučio, augančio ant sutręšusiu kelmų. Tamsoje galima matyti, kaip puvėsiai šviečia - fosforescuoja. Šis reginys anksčiau labai gąsdindavo žmones ir kurstydavo kalbas apie laumes ir miškinius. Įdomu, kad tokių žiburėlių mirguliavimas primena gyvų būtybių judėjimą, nes keičiasi kaskart pasukus ar palenkus galvą.

Pasirodo, grybai būna vyriškos ir moteriškos lyties. Tai rodo grybų DNR sandara, primenanti žmogaus lytines chromosomas. Ne visi grybai turi tokių genų, vadinasi, taip pat vyksta jų evoliucija, kas žino, kuo ji baigsis.

Daugelyje grybų yra medžiagų, sukeliančių euforijos būseną ir haliucinacijų. Tai žinojo senovės šamanai ir vikingai. Šamanai naudodavosi šia grybų savybe atlikdami ritualus, o vikingai - norėdami įgauti drąsos ir pulti priešą visu pajėgumu.

Įdomu, kad tose vietose, kur grybai auga aktyviai, gyvuoja daugybė su jais susijusių legendų ir padavimų. Grybai padėdavo žmogui išgyventi miške, parodydavo paslėptą lobį, o galėjo ir ugnelėmis privilioti, įbauginti bei pražudyti. Sapnuoti grybus moteriai reiškė nėštumą. Jei grybus sapnuodavo vyras, jam tai būdavo įspėjimas būti išrankesniam santykiuose su moterimis.