Gedimino kalno kapas: ar bus sensacija?

Po sukilimo praėjus 40 metų, 1904-aisiais lenkų istorikas mėgėjas, vadovo po Vilnių autorius Vladislovas Zahorskis pirmą kartą pateikė liudijimą esą aikštėje įvykdytų egzekucijų aukų kūnai būdavo metami į duobę, o naktį išvežami į Pilies ar Trijų Kryžių kalną. Anot jo, ir Zigmanto Sierakausko, ir Konstantino Kalinausko kapavietė – Gedimino kalne. Šios legendos kol kas nevirto realybe, ir kur palaidoti sukilimo vadai – vis dar nežinoma. Tačiau prieš savaitę tvarkant Gedimino kalną archeologai atrado netikėtą radinį – penkis kapus. Ar gali būti, kad tai ir bus pusantro šimto metų ieškoti garsiųjų sukilėlių palaikai? Ir kad atėjo diena, kai bus galima juos pagerbti ir deramai palaidoti?

Gruodį vėl ėmus slinkti Gedimino kalno nuošliaužoms reikėjo skubiai jas sutvirtinti, kad pavasarį, atšilus, neprasidėtų dar didesnės bėdos, sako archeologas Arūnas Kalėjus. Archeologiniai tyrimai kalne nebuvo planuoti. Tačiau nelaimė atnešė ir staigmenų – ištyrę 15 kvadratinių metrų plotą archeologai aptiko penkis kapus, du iš jų ištyrė ir sako, jog labai gali būti, kad tai – 1863-iųjų sukilimo dalyvių palaidojimo vieta. 

W. Zahorskis – Z. Sierakausko kapas ant Pilies kalno Vilniuje. XX a. 2–3 dešimtmečiai. Iš LNM fondo

„Viename kape aptiktas palaidotas vienas mirusysis, kitas kapas buvo grupinis, jame aptikti palaidoti trys mirusieji, abiejuose kapuose palaidoti vyrai. Mirusieji buvo palaidoti be karstų, apipilti kalkėmis. Pirmame kape, kur buvo palaidotas vienas mirusysis, jis buvo palaidotas, sprendžiant pagal kaulų padėtį, surištomis rankomis, antrame kape palaidoti trys mirusieji, vienas iš tų taip pat surištomis rankomis“, – pasakoja Nacionalinio muziejaus vyr. muziejininkas, archeologas A. Kalėjus.

Pasak jo, tai, kad palaikai galėtų būti 1863 m. sukilimo dalyvių, tikėtina dėl daugelio priežasčių – mirusieji palaidoti nepagarbiai, grupiniame kape, o vienas jų tiesiog užmestas skersai ant kitų dviejų. Pagal radinius, aptiktus prie mirusiųjų, tai yra vienalaikis palaidojimas – mirusieji palaidoti vienu metu.

Kapas Nr. 1. LNM nuotr.

 „Pagal prie mirusiųjų rastus radinius, aprangos detales, tokias kaip avalynės pasagėlė, kelnių, marškinių sagutes, pagal šituos radinius [galima spręsti  LRT.lt], kad tai neabejotinai XIX amžiaus palaidojimai, tie radiniai nėra būdingi ankstesniam laikotarpiui. Viename kape, tame pirmajame su vienu mirusiuoju, prie jo galvos aptikome sidabrinį medalioną. Jis dvipusis, suveriamas, vienoje jo pusėje pavaizduota Švč. Aušros Vartų Dievo Motina, o kitoje – Šnipiškių koplytėlės vaizdas. Tokie medalikėliai pradėti gaminti ne ankščiau kaip XIX amžiaus vidury. Mūsų chronologiniai rėmai, kada galėjo būti palaidoti mirusieji, gerokai susiaurėja. Mes manome, kad mirusieji gali būti palaidoti XIX amžiaus antroje pusėje“, – sako archeologas.

Gedimino kalnas nėra kapinės ar pašventinta vieta, kodėl ji galėjo būti pasirinkta palaidojimui? Archeologas sako, kad įvykdžius egzekuciją Lukiškių aikštėje kūnus reikėjo kažkur paslėpti, kad niekas jų nerastų, kad vieta nebūtų pasiekiama miestiečiams, kad jie negalėtų jų perlaidoti ir taip neatsirastų konkreti jų atminties ar garbinimo vieta. Tuo metu Lietuva jau buvo Rusijos imperijos dalimi, Gedimino kalnas bei teritorija aplink jį buvo paversta karine tvirtove, kurioje šeimininkavo Rusijos imperijos kariuomenė, į šią uždarą zoną paprasti miestiečiai patekti negalėjo.

„Lukiškių aikštėje buvo atlikta egzekucija 21 sukilėliui, tarp jų ir Z. Sierakauskas, ir K. Kalinauskas. Kitiems... jie kur buvo užkasti, nebuvo žinoma. Buvo legendų, kad Gedimino kalne, gal Trijų Kryžių, palaidojimas po egzekucijos veikiausiai vyko naktį, visuomenei nebuvo leidžiama stebėti, artimiesiems kūnai nebuvo atiduoti, palaidojimo vieta buvo slepiama“, – teigia A. Kalėjus.

Archeologai. LNM nuotr.

Karo istorikas Valdas Rakutis sako, kad jei yra nors mažiausia viltis, jog atrasti palaikai – 1863-iųjų metų sukilėlių, tai būtų svarbi žinia, nes šiandien Lietuvoje šis sukilimas vertinamas tarsi rezervuotai, o, anot jo, svarbu nepamiršti, kad šiame sukilime dalyvavę žmonės – tikri patriotai ir didvyriai, nesvarbu, kokios tautybės jie buvo – lenkai, lietuviai ar baltarusiai – jie kovojo už Abiejų Tautų Respubliką.  

„Ar mes teisingai vertiname šitą sukilimą? Manyčiau, kad tikrai ne. Mums kartais atrodo, kad jeigu Giuseppe Garibaldi ir italai – čia viskas aišku, čia yra revoliucija, yra šviesa, demokratija. Z. Sierakauskas ir yra mūsų G. Garibaldi. Lenkas, kuris, taip atsitiko, Lietuvoje organizavo visą šitą reikalą. Žmogus, generalinio štabo karininkas, turintis labai šviesią ateitį, juo pasitikėjo Rusija, ir jisai viską meta ir imasi vadovauti šitiems dalgiais ginkluotiems kaimiečiams ar medžiokliniais šautuvais ir pistoletais ginkluotiems bajorams, vardan savo idealų, tai kiek čia šiandien karininkų taip viską mestų? Klausimas. Ir jei dabar yra bent mažiausai viltis, kad rasti šitų didvyrių kapai, tai mes esam laimingi, kad juos radom, ir tikrai turėsime mūsų pilių komplekse dar vieną šventą vietą, tikrą šventą vietą“, – sako Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius V. Rakutis. 

Sausio pabaigoje atlikti tik dviejų kapų kasinėjimai, prie kitų trijų kol kas prieiti yra sudėtinga – neleidžia slenkantis Gedimino kalnas, kurio tvirtinimo darbai, kaip sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, laukiant tyrimo rezultatų, nesustos.

„Tas polius, kurį reikia įtvirtinti tame kalne, ir buvo tie kapai iškasti. Jei tų kapų daugiau, reikėtų ardyti visą kalną, o tokiam procesui reikėtų pasiruošti, reikėtų atlikti antropologinius tyrimus, jei jie patvirtintų faktą, kad tai tikrai 1863 metų sukilėliai. Būtų prielaida atkasti kitas vietas ir ieškoti daugiau palaikų, bet duotuoju momentu – tai pakankamas įrodymas, kad mokslininkai galėtų atlikti tyrimus ir patvirtinti arba nepatvirtinti faktus“, – sako L. Ruokytė-Jonsson.

Ar įvyks sensacija, nuo kurios galime būti tik per žingsnį, pasak archeologų, turėtų paaiškėti ne anksčiau kaip po pusės metų. Per tiek laiko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai turėtų baigti aptiktų palaikų tyrimą. Kaip sako karo istorikas V. Rakutis, jei pasitvirtintų faktas, kad po daugiau nei pusantro šimto metų atradome 1863-iųjų sukilimo dalyvių kapus, viena vertus, žlugtų šimtmetį klajojusios legendos, tačiau galų gale galėtume pagerbti tuos, kurie praktiškai neturėdami šansų laimėti kovojo ir žuvo dėl savo vertybių, ir kuriuos pagerbti trukdė.