Gamtos staigmena – albinosės bitės

Senjoras suka galvą, iš kur tokia gamtos staigmena. Tiesa, per jo šešis bitininkavimo dešimtmečius tai jau ne pirmas kartas, kai jo bitelės pateikia netikėtumų. Paįstrio seniūnijos Juodlieknio soduose gyvenantis J. R. Lisauskas šypsosi: nemažai bitininkų mėgėjų tik žino, kad bitės medų neša ir gali gelti. O jis nuo jaunystės itin domisi šių darbščių vabzdžių gyvenimu, nemažai teko eksperimentuoti, kol medaus nešėjoms pagamino pačius patogiausius ir geriausius avilius.

 „Bet baltos bitės – ne mano eksperimento rezultatas. Kai pamačiau, iš netikėtumo net prisėdau. Jeigu būtų viena ar dvi tokios bitelės, dar pagalvočiau, kad kokia gamtos staigmena, bet dabar visas korys – vien albinosai. Per tiek metų pirmas toks atvejis ir neteko girdėti, kad kam nors taip būtų atsitikę“, – iki šiol negali atsistebėti bitininkas. Tiesa, neįprastos baltos spalvos tik tranai – vyriškosios lyties bitės. Anot bičiulio, jeigu būtų viena ar dvi albinosės, gal ir nebūtų nustebęs, bet iš šešių jo auginamų bičių šeimynų vienoje beveik visi tranai tokie.

 „Visame koryje radau gal tik tris normalius tranus, daugiau visi – balti. Bet iš šešių šeimynų tik vienoje tokia staigmena“, – vis dar logiško paaiškinimo nerandantis J. R. Lisauskas.

 Pateko į rekordų knygą 

Bitininką stebina tai, kad albinosės bitelės – tokios pat darbščios kaip ir kitos ir, be savo neįprastos spalvos, daugiau niekuo nesiskiria. Apkaltinti būtų galima vaistus, naudojamus bičių erkėms naikinti, bet jau geras dešimtmetis vyras nesigriebia jokių medikamentų – joms gydyti atradęs savų būdų. 

„Erkės mėgsta daugintis ant traninių perelių, tad į avilius įdedu porą tokių korių, ir visi mano aviliai švarūs – jokių kitų priemonių nereikia. Jau dešimt metų nenaudoju jokių vaistų, nes tai labai veiksmingas ir ekologiškas būdas kovoti su bičių erkėmis. Todėl bet kokia chemija kaip akstinas tokiai gamtos išdaigai atkrenta“, – kalbėjo bitininkas.

Keisti tranai itin išsiskiria mums įprastų bičių spalvų fone. © „Sekundės“ archyvas

Tiesa, šiemet bitelės gerokai mažiau sunešė medaus, bet, jo žiniomis, ir kiti bitininkai susidūrė su ta pačia problema, mat pavasaris buvo kaip niekad šaltas. Darbštuolėms to, ką surinko, vos pakako pačioms prasimaitinti. 

„Pirmojo pavasarinio skanumyno beveik neatnešė. Tik neseniai išsukau vasarinį medų – vos po kibirą iš avilio gavau, ir tai labai gerai. Bet tranams šaltas pavasaris neturėjo įtakos – nuo kiaušinėlių padėjimo jie išsirita per 17–18 dienų, taigi sušalti tikrai negalėjo, atvirkščiai, tuo metu buvo itin dideli karščiai“, – pasakojo J. R. Lisauskas. 

Tai jau ne pirma tokia jo augintinių staigmena – prieš dešimtmetį šis bitininkas buvo patekęs į Lietuvos rekordų knygą. Tąkart ant vieno rėmelio jis radęs per šimtą motininių lopšelių, nors paprastai bitės tokių sudeda iki dešimties, geriausiu atveju – penkiolika.

 „Daugiau nei šimtas motininių lopšelių – jau kone stebuklas. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų paaiškinti. Tai jau antras atvejis per mano praktiką, kurio nesuprantu“, – šypsosi bitininkas. 

Kaip vaikui žaidimas 

Šio bitininko patirtis išties nemaža. Dar būdamas šešerių mamai padėdavo darbuotis prie avilių – dūminti biteles būdavo jo darbas. Nors mama buvo tik mėgėja ir dažniausiai turėdavo vos kelias bičių šeimas, tačiau būtent jos dėka susidomėjo bitininkyste.

 „Žinoma, tais laikais apie bites mažai kas išmanė. Jeigu jos sunešdavo medaus – gerai, jeigu ne – ką padarysi, nes supratimo apie bitininkystę beveik nebuvo. Bet perkopęs dvidešimtmetį rimčiau susidomėjau bitelėmis“, – pasakojo 82 metų senjoras. Dabar jis laiko tik šešias bičių šeimas, nors kažkada jų turėjo per dvidešimt. Bitelės jam, kaip pats sako, kaip vaikui žaidimas. Be to, tai ir savotiška terapija.

 „Bitės man pirmiausia malonumas. Būdavo, susipykstu su žmona, ateinu prie avilio, jį atsidarau ir atsisėdęs žiūriu, ką bitės veikia, kaip jos uoliai pluša. Patikėkite, užtekdavo vos dešimties minučių, kad praeitų visas pyktis ir blogos mintys. Taip gelbėdavau santuoką, ir tai puikiai suveikdavo“, – savo gerų šeiminių santykių receptą išduoda J. R. Lisauskas.

 Tiesa, nors bitelės – vienas malonumas, tačiau jos reikalauja nemažai laiko ir atsidavimo. Net žiemą nėra kada atsipūsti, nes tuomet tenka avilius tvarkyti, ruoštis kitam sezonui. „Mano akimis, medus yra net per pigus, skaičiuojant, kiek darbo įdedama“, – įsitikinęs bitininkas.

 Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas Vaidas Arbutavičius, paklaustas, ar albinosės bitės – išties gamtos išdaiga, pripažįsta, kad tokie atvejai labai reti, bet pasitaikantys dėl giminingo poravimosi. Tačiau hibridiniai būna tik tranai, nes jie perima mamos giminės genus.

 „Aš ir pats esu sulaukęs tokių baltų tranų, bet tik viename avilyje. Tik pradarius avilį matyti, kaip į tave žiūri didelės baltos akys. Nors išvaizda jų išskirtinė, bet daugiau niekuo nesiskiria – šeima būna stipri, o ir medų gerai neša“, – paaiškino V. Arbutavičius.