Fredžiai kriugeriai šalia mūsų

- Kaip žmones veikia siaubo filmuose rodomos kankinimo scenos, kraujo klanai, įmantriausi nužudymo scenarijai?

- Veikia įvairiai. Vienus gąsdina ir šiurpina, kitus džiugina, treti apskritai negali žiūrėti smurto ir siaubo scenų. Jiems tai sukelia tokią reakciją, kad jie net gali prarasti sąmonę, nualpti. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Kaip žinote, yra žmonių, kurie nuo mažų dienų nebijo kraujo, ir yra tokių, kurie labai bijo, kuriems kraujas yra kažkas baisaus. Kodėl taip yra, sunku pasakyti, bet, matyt, tai yra susiję su tam tikrais išgyvenimais, traumomis ar išmokta baime. Šiems žmonėms siaubo filmai sukelia nemalonius jausmus, kuriam laikui palieka gilų pėdsaką jų psichikoje. Pavyzdžiui, mums psichologijos studijų metu teko šiek tiek laiko praleisti Medicinos fakultete, kur nagrinėjome anatomiją. Tai vieni į supjaustytą, nuluptą odą, smegenis žiūrėdavo normaliai ir net su piršteliais norėdavo paknebinėti, kaip tai atrodo žmogaus kūne iš vidaus, o kiti į tai galėjo žiūrėti tik per tam tikrą atstumą. Taigi, žmogaus reakcija į tam tikrus dalykus priklauso nuo jo patirties, išmokimo, fiziologijos ir psichikos.

- Nuo ko priklauso, kuriam žmogui patiks siaubo filmas, o kuriam - ne?

- Visų pirma reikia žiūrėti, kur yra riba, nuo kada žmogus tam tikrus dalykus vertina kaip siaubą. Vienam siaubas yra žmogus, nušautas kulka į galvą, o kitas su malonumu šunis karia ir jam tai nėra joks siaubas. Kaimo žmonėms įprasta kiaulę skersti, vištoms galvas kapoti, avinui peilį po kaklu pakišti. Tai yra jų gyvenimo patirtis ir tokios scenos vyksta kasdien. O žmogui iš labai inteligentiškos šeimos, kuri gyvena vien aukštomis materijomis, net kiaulės skerdimas yra stresas. Toks žmogus ir siaubo filmų negali žiūrėti. Tačiau yra žmonių, kuriems smurto stebėjimas sukelia adrenalino padidėjimą. Tada jie jaučiasi sustiprėję ir patenkinę savo poreikį. Tokie žmonės mėgsta siaubo filmus.

Pavyzdžiui, man yra tekę Melnragės pajūryje ant nulinkusios šakotos pušies matyti į medį įsilipusią besimylinčią porelę. Aš, aišku, akis nusukau į kitą pusę, nors man būtų buvę labai įdomu pasižiūrėti. Jeigu būčiau vienas, gal būčiau pažiūrėjęs, bet buvau su mažais vaikais, tai nuėjau tolyn. Tačiau kodėl jie taip darė? Taip pat siekdami adrenalino ir ryškių potyrių. Taigi, vieniems reikia tokių dalykų, o kitiems užtenka pasižiūrėti filmą apie meilę, kurioje vaikinas merginai neša gėlių ir ant kelių priklaupęs po langu dainuoja ariją.

O svarbiausia, kaip baigiasi siaubo filmai. Dažniausiai pabaigoje įvyksta dar žiauresnis kerštas. Pagrindinis veikėjas atkeršija dešimt kartų žiauriau, tačiau finalas būna geras, blogis nugali. Kino filmai yra socialiniai žaidimai, sukurti tam, kad parodytų žmogui, jog bet koks blogis bus įveiktas ir visą laiką triumfuos teisingumas ir moralė.

- Ar siaubo scenos gali sukelti seksualinį pasitenkinimą?

- Skausmas ir seksas yra glaudžiai susiję. Skausmas yra fikcija patirti vieną didesnių malonumų. Žmogus gali patirti malonumą, kai yra dusinamas, tačiau greitai galima perlenkti lazdą ir uždusinti žmogų. Siaubo filmuose, jeigu jie yra susiję su seksualine prievarta, dusinama, smaugiama ar žarnos paleidžiamos tam, kad būtų užaštrinti tam tikri pojūčiai. Daromi tokie dalykai, kurie normaliomis sąlygomis tikrai nebūtų daromi, ir tai sukelia tam tikrą erotinį pasitenkinimą. Ir mokslas įrodęs, kad mazochizmas, sadomazochizmas ar homoseksualizmas yra nukrypimai, nors šiandien homoseksualizmą kažkodėl norima laikyti normaliu dalyku...Taigi daugybė mums nesuprantamų dalykų slypi mūsų pasąmonėje. Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) daug ką atskleidė, jis paaiškino tą tamsiąją žmonijos pusę ir kaip tai formavosi.

Galiausiai prieš 25 metus, kai atsirado pornografinės vaizdajuostės, žmonės baisėdavosi ir alpdavo nuo tokių vaizdų, o praėjus 25 metams niekas nebealpsta. Prie viso šito pripratome ir tai yra pavojinga.

- Galbūt todėl kasdien per televiziją rodomi smurto atvejai šeimoje ir konfliktai tarp kaimynų?

- Iš pradžių man tos laidos kėlė ne itin malonius jausmus, bet paskui pagalvojau, kad jos atlieka didaktinę funkciją. Žmogus, pasižiūrėjęs laidą, mato, kas mes esame ir kaip gyvename. Tos laidos rodo ne ką kita, o santykius tarp kaimynų, giminių, sutuoktinių.

Atkreipkite dėmesį, kad reportažus rodo ne iš didžiųjų miestų, o iš Dievo ir visos valstybės užmirštų kampelių, bažnytkaimių, kaimų. Ten apskritai kultūra žema, bibliotekų nėra arba jų yra tik 50 kilometrų spinduliu, o barą galima rasti kas kilometrą. Žmonės virsta žvėrimis. Išnyksta giminystės ryšiai, vaikų pagarba tėvams, o tėvų - vaikams. Moterys iškritusiais dantimis, vyrai sunkiai sakinį besurezgantys, sudžiūvę, nesiskutę. Tuoj kyla pyktis, agresija. Štai mūsų tikrovė. Pažiūrėkite, kaip mes gyvename kasdien, nereikės tada žiūrėti filmų apie Fredį Kriugerį. Kriugeriai yra šalia mūsų.

Parengta pagal priedą „TV publika“