Šeima – tai sistema, kurioje kiekvienas narys neišvengiamai atspindi savo būseną kituose, todėl į viską, kas su juo vyksta, būna įtraukiami visi jos nariai.
Disfunkcinė šeima – nedarni, nelaiminga visuomenės ląstelė, kurioje pažeistos pagrindinės funkcijos. Joje nepatenkinami pagrindiniai visų narių poreikiai – saugumo, meilės, auklėjimo, mokymosi, dvasinio vystymosi, finansinio aprūpinimo ir kt.
Tokioje šeimoje susikuria iškreipti elgesio modeliai, prisotinti neigiamų emocijų ir nuostatų.
Disfunkcinėje šeimoje labai dažnai tėvų „neigiamas gyvenimo scenarijus“ perduodamas vaikams.
Deja, vaikai tampa savo ankstyvosios patirties įkaitais ir suaugę nesugeba atsikratyti tokio bagažo, kurį lengvai perduoda savo vaikams arba kartoja vieno iš tėvų likimą, atlieka iš anksto išmoktus vaidmenis.
Vaikai – bet kurios šeimos simptomas (ir funkcionalios, ir disfunkcinės). Jie palaiko ir perduoda toliau šeimoje susiklosčiusius santykius.
Svetlana gimė iš pirmo žvilgsnio įprastoje šeimoje. Iš pradžių ji gyveno gerai, o paskui tėvai pradėjo dažnai pyktis, kelti skandalus.
Tėvas iš darbo grįždavo labai piktas ir imdavo rėkti ant motinos. Barnių ir kivirčų pasitaikydavo beveik kasdien.
Tėvas kaltino motiną, kad prastai tvarko butą, kad visur pilna trupinių, dulkių. Vadino ją negražiais žodžiais („gangrena, nevala, kiaulė, kvaiša“). Motina verkė, paskui eidavo tvarkyti buto. Kitą dieną jie galėdavo kartu gerti arbatą kaip niekur nieko ir neprisiminti to, kas vyko vakar.
Visos nuotaikos ir būsenos priklausė nuo to, kaip nusiteikęs grįždavo tėvas.
Jeigu jis pareidavo geros nuotaikos, kas pasitaikydavo labai retai, tai šeimoje viešpatavo taika ir ramybė. O jeigu tėvas grįždavo piktas ir dar išgėręs, skandalai buvo neišvengiami.
Šis laukimo nerimas tvyrojo ore kaip juodas debesis. Šeimoje visada buvo jaučiama įtampa. Net kai būdavo ramu, apimdavo jausmas, kad kažko trūksta.
Taip tęsėsi daug metų, kol Svetlana užaugo, ištekėjo ir išsikraustė. Tėvai dabar gyvena dviese ir pykstasi toliau.
Svetlanai dabar 42 metai, augina du sūnus. Ji kreipėsi į psichologą, prašydama padėti įveikti stiprius neigiamų emocijų, staigaus pykčio protrūkius. Ji pasakojo, kad išsilieja ant vyro ir vaikų, nuolat šaukia ant jų, ir pastebėjo, jog pati tiesiog ieško nepasitenkinimo priežasties.
Vyras plauna rankas ir vonioje pritaško ant grindų. Ji bara jį. Ji negali nebarti, jai reikia jam išsakyti, kad jis yra „nevala“, kad išpurvino grindis. Vyras įsižeidžia ir nebesikalba. O ji po barnio pasijunta geriau, tarytum išsikrovusi.
Su sūnumis vyksta tas pats, ji įžeidinėja ir pravardžiuoja juos kiaulėmis, kvailiais.
Pasitaiko ramybės periodų, bet jie trunka neilgai. Ji ima jausti įtampą, tarytum neigiamos emocijos jau būtų pripildžiusios ją ir jai reikėtų išsilieti.
Bet kokios disfunkcinės šeimos modeliui būdingas cikliškumas ir priklausomybė.
Šeimos atmosfera priklauso nuo konkrečių vieno jos nario veiksmų. Jeigu jam šiandien gerai, tai gerai visiems. Jeigu rytoj bus blogai, kentės visa šeima. Sutuoktiniai pyksis, drabstys vienas kitą purvais, nebus kontakto. Jie kentės nuoskaudas, nesugebės aptarti problemos, susitarti, ieškoti sprendimų. Įvairios prievartos formos, manipuliacijos, pastangos sukelti kitam kaltės jausmą, rūpinimosi stoka arba perdėta globa, nepaliekanti pasirinkimo laisvės, draudimas reikšti emocijas, artumo trūkumas, alkoholio ar narkotikų vartojimas – taip pat disfunkcinės šeimos požymiai.
Ką daryti? Kaip sutraukyti šį uždarą ratą?
Pirmiausia reikia apibrėžti problemą, kas su jumis vyksta ne taip, kaip turėtų.
Antras svarbus žingsnis – ieškoti psichologo, kuris padėtų išanalizuoti ir išsiaiškinti priežastis, įžvelgti sąryšius tarp jūsų vaikystės šeimos ir dabartinės.
Supratę priežastis ir išsiaiškinę sąryšius, galėsite sugriauti senąjį elgsenos modelį ir sukurti naują, peržiūrėti savo vertybes, pakoreguoti nuostatas.
Išeitis tikrai egzistuoja. Kiekvienas turi pasirinkimą – gyventi pagal svetimą scenarijų arba susikurti savą.
Rašyti komentarą