Dirbtinė laimė – XXI amžiaus priklausomybė

Žiūri į kaimyną, važinėjantį prastesne mašina, ir sakai sau: „Tai todėl, kad esu kietas ir daugiau uždirbu. Todėl jis yra skurdžius, o aš – turčius.“

Tu galvoji: „Kaimynas laiko mane kietu biču, nes turiu tokią gerą mašiną.“ Ir mintis apie tai tave šildo ir pakelia savivertę. Jeigu kaimyno mašina visgi geresnė, tavo savivertė mažėja. Ir tada yra tik viena išeitis – susigrąžinti pirmenybę pirmai progai pasitaikius.

Ir kalbama ne tik apie mašinas.

Kiekvieną kartą, kai kas nors iš tavo aplinkos turės ką nors prastesnio nei tu, karališkojo pranašumo jausmas sugrįš. Nuo to priklauso mūsų gera savijauta.

Šarlis de Monteskjė, rašytojas ir filosofas, kartą pasakė: „Jeigu tiesiog norėtume būti laimingi, to pasiekti nebūtų sunku; bet norime būti laimingesni už kitus, o tai beveik neįmanoma, nes mums visada atrodo, kad kiti laimingesni už mus.“

Vydamiesi dirbtinę laimę žmonės virsta narkomanais, kurie bet kokia kaina stengiasi palaikyti savo vertę. Jie perka naują telefoną, keičia mašiną, perka brangius džinsus ir prabangius baldus – jeigu kas nors netyčia užeitų į svečius, būtinai purškiasi brangiais kvepalais – taip pabrėžia savo išlavintą skonį ir eleganciją. Bet kadangi tai kainuoja be galo daug, neretai pasipūtę žmonės yra žmonės, turintys nepakeliamų skolų.

Vydamiesi laimę žmonės įgyja priklausomybę nuo kreditinių kortelių. Jiems baisiausia nusileisti iki lygio žmonių, kuriuos jie laiko žemesniais už save, todėl pasirengę mokėti bet kokius pinigus, kad to nenutiktų.

Ir šio tariamo statuso palaikymas reikalauja iš tikrųjų didelių sumų.

Jeigu kas nors neįsipaišo į šį statusą, jie žūtbūt stengiasi tai nuslėpti. Ir atvirkščiai: tai, kas pabrėžia statusą, visokeriopai afišuojama. Pavyzdžiui, poilsis 5 žvaigždučių viešbutyje bus būtinai paminėtas visuose socialiniuose tinkluose, o apie 3 žvaigždutes bus kukliai nutylėta.

Jie visaip slėps nebrangų namą. Tokių žmonių gyvenimas virsta apgaule. Jie apgaudinėja save ir kitus. Daugiausia – save. Jie įsitikinę, kad iš tikrųjų priklauso imituojamam statusui ir visaip ignoruoja faktą, kad jis tėra rezultatas skolų, už kurias teks mokėti visą gyvenimą.

Kažkuriuo momentu bankai nebeduoda pinigų, ir džiaugsmo bei laimės šaltinis išsenka. Jie neria į depresiją, o dėl visų savo bėdų kaltina tos pačius bankus, valdžią, sunkų gyvenimą ir darbdavį, kuris nesąžiningai mažina darbo užmokestį. Vienintelis žmogus, kurio jie niekada nekaltins, – jie patys.

Juk jie paprasčiausiai norėjo būti „kaip visi“ ir nepraleisti svarbių savo gyvenimo metų, imdami iš gyvenimo viską. Ar jie galėjo būti kalti dėl savo apverktinos ekonominės padėties?

Ir pabaigoje galima pacituoti Henrio Fordo žodžius:

„Neturiu reikalo apsistoti brangiame viešbutyje, nes nematau reikalo permokėti už man nereikalingą nesaikingumą. Kad ir kur apsistočiau, aš – Henris Fordas. Ir nematau didelio skirtumo tarp viešbučių, nes ir pigiausiame viešbutyje galima pailsėti ne blogiau, nei brangiausiame.

O šis paltas – taip, esate teisūs, jį dėvėjo dar mano tėvas, bet tai neturi reikšmės, juk su šiuo paltu aš vis vien esu Henris Fordas.

Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, todėl bijo, ką pamanys žmonės, jeigu jis apsistos pigiame viešbutyje. Aš gi nesuku galvos dėl aplinkinių nuomonės apie mane, nes žinau savo tikrąją vertę. O milijardieriumi tapau, nes moku skaičiuoti pinigus ir atskirti tikrąsias vertybes nuo dirbtinų.“