Daug mylių po vandeniu: kaip privatus povandeninis laivas leidosi į giliausias įdubas

Povandeninis laivas „DSV Limiting Factor“ sūpavosi Atlanto vandenyno bangose. Baltutėlį plokščios gertuvės formos aparatą gaubė nežemiškas jo žibintų švytėjimas. Įgulos skyriuje – jaukioje, iš titano pagamintoje pusantro metro skersmens gaublio formos erdvėje su dviem odinėmis sėdynėmis ir trimis lėkštės dydžio iliuminatoriais – kiek susilenkęs Victoras Vescovo žvelgė į tamsą. 8 km žemiau, Puerto Riko įdubos dugne, laukė jo tikslas – giliausias Atlanto vandenyno taškas, Braunsono gelmė.

Bangai krestelėjus korpusą V. Vescovo įsikibo tvirčiau. Aukštas sportiškas vyras su šviesių plaukų uodega ir žila barzda yra privataus kapitalo investuotojas iš Teksaso.

Jis įkopęs į aukščiausias viršukalnes visuose pasaulio žemynuose ir slidėmis pasiekęs tolimiausius taškus abiejuose ašigaliuose, todėl yra vienas iš vos kelių dešimčių žmonių, įveikusių vadinamąjį Tyrinėtojų Didįjį kirtį. 53-ejų sulaukusiam vyrui nebeliko aukštesnių viršukalnių.

Visi žemynai sužymėti žemėlapiuose ir matomi per „Google Earth“. Jis norėjo įeiti į istoriją. Vienintelis būdas buvo leistis žemyn.

Vandenynų gelmės yra paskutinė didžioji neištyrinėta Žemės teritorija. Po vandeniu saulės šviesa ima silpti. Netrukus atsiduriate visiškoje tamsoje. Šalta. Palaikyti ryšį sunku. 100 m gylyje slėgis dešimtkart didesnis nei paviršiuje, o 2 km gylyje jis toks stiprus, kad galėtų sugniuždyti net JAV karinio jūrų laivyno povandeninį laivą. Be V. Vescovo aparato, šiandien giliau nei 3700 m (toks vidutinis visų vandenynų gylis) gali nusileisti mažiau nei 10 pilotuojamų povandeninių laivų.

Joks kitas šiuo metu veikiantis laivas negeba panirti giliau kaip 7500 m. Tokiame gylyje povandenininkai patenka į vadinamąją Hado (senovės graikų požemio dievo) zoną. Giliausias pasaulinio vandenyno taškas – Ramiajame vandenyne esanti Čelendžerio gelmė – yra 11 km gylyje. V. Vescovo išsiruošus į ekspediciją, šią gelmę buvo matę vos trys žmonės. Mėnulyje yra vaikščioję dvylika. Ir dar niekas nėra pasinėręs į visų penkių vandenynų giliausius taškus.

Todėl 2015 m. V. Vescovo kreipėsi į privačių povandeninių laivų gamintoją „Triton Submarines“, kad ji sukonstruotų šiai užduočiai tinkamą aparatą. Trejus metus kurtas ir 49 mln. JAV dolerių kainavęs „Limiting Factor“ (pavadintas pagal kosminį laivą iš Iaino M. Bankso mokslinės fantastikos ciklo „Kultūra“) buvo visų laikų pažangiausias povandeninis laivas. V. Vescovo taip pat įsigijo laivą „DSSV Pressure Drop“, kuriame sumontavo pažangią sonarų sistemą, kad galėtų sudaryti detaliausius iki šiol jūros dugno žemėlapius. Metus trukusią ekspediciją tyrinėtojas pavadino „Penkiomis gelmėmis“ ir pakvietė „Discovery Channel“ dokumentikos filmavimo komandą įamžinti šio istorinio sumanymo.

Tačiau dabar, plūduriuojant virš žiojinčios Puerto Riko įdubos, visas projektas pakibo ant plauko. Penkias dienas iš eilės komandai nepavyko paleisti „Limiting Factor“. Pirmasis pasinėrimas buvo atšauktas, kai pro vidinį liuką pradėjo skverbtis vanduo.

Povandeniniuose laivuose tokie pratekėjimai nėra tokia katastrofa, kaip galėtų atrodyti. Laivui leidžiantis augantis slėgis dažniausiai užspaudžia visus plyšius. Bet Hado gylyje verčiau taip nerizikuoti. Per antrąjį bandymą vanduo vis dar sunkėsi.

Trečiasis bandymas. Liukas vis dar leido. Iškilo ir kitų problemų. Netinkamai veikė plūduriavimą kontroliuojanti balasto sistema. Gedo vaizdo kameros. Kabinoje kaukė sirenos. Įgula vis tiek leidosi. Ir tada įvyko nelaimė. 1 km gylyje nulūžo trapi sklendė, suprojektuota taip, kad sprogstamuoju būdu atsiskirtų tik dingus elektros srovei – taip būtų atsikratoma svorio.

Ta sklende buvo pritvirtinta 350 tūkst. JAV dolerių kainavusi povandeninio laivo roboto ranka, kuria ketinta rinkti uolienų ir nuogulų mėginius. V. Vescovo beliko pro iliuminatorių žiūrėti, kaip ji grimzdo į jūros dugną. Dar blogiau tai, kad iš vandens iškeliamą nukentėjusį povandeninį laivą banga trinktelėjo į laivagalį ir aplamdė propelerius.

Laive dirbęs „Triton“ prezidentas Patrickas Lahey jautėsi sugniuždytas. Keiksmažodžių nevengiantis įdegęs kanadietis jau ne vieną dešimtmetį konstruoja povandeninius laivus pasiturintiems klientams. „Limiting Factor“ buvo jo karjeros viršūnė. Inžinieriams vertinant žalą jis išvijo dokumentinio filmo komandą iš povandeninio laivo angaro. Aparato būklė buvo prasta. Pataisyti jį sausumoje užtruks ne vieną dieną.

Kankindamasis savo kajutėje V. Vescovo apsvarstė galimybę mesti visą sumanymą. Po trijų dienų laivui teks grįžti į uostą papildyti atsargų. Ilgas remontas gali reikšti, kad bus praleistas tinkamo oro tarpas Antarktyje, todėl visa ekspedicija nusikeltų dar metams ir kainuotų papildomus milijonus JAV dolerių. Londone dirbančiam prodiuseriui pasiteiravus filmavimo grupės, kada povandeninis laivas bus pasirengęs panirti, vienas narių atsakė: „Kai kiaulės ims skraidyti.“

Tą vakarą ekspedicijos komanda susibūrė prie ilgo stalo misijos valdymo patalpoje. Nuotaika buvo įtempta. Virš galvų pakabintuose ekranuose švietė sonarų nupiešti gelmių žemėlapiai.

Su P. Lahey ir savo komanda aptaręs pavojus V. Vescovo nutarė pabandyti paskutinį kartą. Jei ir tada nepavyktų, ekspediciją tektų atšaukti. „Triton“ inžinieriai plušėjo visą naktį. Jie pakeitė liuko tarpinę nauja minkštesne guma, pataisė vaizdo kamerą ir blogai veikusias elektros grandis.

Kitą rytą nuleidus aparatą į vandenį V. Vescovo mintyse perbėgo kontrolinį užduočių sąrašą. Patikrino liuką virš galvos. Pro jį nesisunkė nė lašas. Priešais ekspedicijos vadovą du planšetiniai kompiuteriai rodė svarbiausius laivo duomenis.

Dešinėje, centriniame elektros energijos pulte, padrąsinamai švytėjo raudona ir žalia lemputės: elektros sistema veikia. Radijo imtuvas perdavė balsus iš misijos valdymo patalpos: ryšys yra. V. Vescovo virš kaktos ant baltų deguonies balionų, kurie palaikys jo gyvybę per 6 valandas truksiantį pasinėrimą, o prireikus net ir kelias dienas, tupėjo sesės dovanotas pliušinis pingvinas. Gyvybės palaikymo sistemos veikia. Radijo ryšiu perduotas paskutinis patvirtinimas: „L. F., galite nerti.“

V. Vescovo pradėjo grimzti. Į „Limited Factor“ balasto talpyklas plūstelėjo jūros vanduo. Pamažu aparatas ėmė nirti po vandeniu. Už iliuminatorių tyvuliuojančiam vandenyno mėliui vis tamsėjant vyras įsitaisė krėsle.

Vandenynai užima beveik tris ketvirtadalius Žemės paviršiaus, bet daugiau kaip 80 proc. jų dar neištyrinėta. Radarai neprasiskverbia į gelmes, todėl dugną tiksliai išžvalgyti gali tik laivai su didelės raiškos sonarais.

Tai lėtas ir nuobodus darbas. Šiuo metu turimi dugno žemėlapiai geriausiu atveju yra apytikriai. Nauji atradimai – kasdienybė. Ieškant sudužusio „Malaysian Airways“ MH370 skrydžio lėktuvo buvo aptikta iki tol nežinomų povandeninių ugnikalnių ir įdubų. Net Marso žemėlapiai tikslesni nei dviejų trečdalių mūsų gimtosios planetos.

V. Vescovo norėjo tapti tyrinėtoju nuo tada, „kai pradėjo mąstyti“. Vaikystėje Dalase jis neretai kelioms valandoms vienas pradingdavo su dviračiu. Nekilnojamojo turto sektoriuje dirbęs tėvas rasdavo visiškai nesutrikusį sūnų gerokai toli nuo namų. Berniukas mėgo skaityti ir puikiai mokėsi.

„Gerai išlaikydavau visus testus“, – sakė jis. Stanforde V. Vescovo studijavo ekonomiką ir politologiją, o magistro laipsnį apsigynė Masačusetso technologijų institute. Baigęs studijas su kuprine keliaudamas po Keniją atrado alpinizmą. „Man patiko tai, kad ši veikla reikalauja ne tik fizinės ištvermės, gebėjimo iškęsti sunkumus, bet ir techninių žinių“, – teigė tyrinėtojas.

Jis nuo seno žavisi žemėlapiais ir duomenimis, pasaulyje įvedančiais tam tikrą tvarką. 2006 m. V. Vescovo savo lėšomis išleido knygą „Pasaulio statistikos atlasas“ (The Atlas of World Statistics). Jam alpinizmas buvo ne tik fizinis, bet ir intelektinis iššūkis. Kalnas – tai išbandymas, kurį reikia įveikti visu kūnu.

2002-aisiais, kelerius metus padirbęs vadybos konsultantu, V. Vescovo su partneriais įsteigė privataus kapitalo investicijų bendrovę „Insight Equity“. Šios specializacija buvo pramoninių įmonių reorganizacija. „Į sandorius investuodavome daug savo pinigų, ir kai pasisekdavo, gerokai praturtėdavome“, – pasakojo jis.

Viskas ėjosi kaip per sviestą. V. Vescovo nusipirko tris lamborginius ir namą kaimynystėje, kad turėtų kur juos laikyti. Vaikystėje jis norėjo tapti karinių oro pajėgų pilotu. Dėl prastos regos naikintuvų teko atsisakyti, bet skraidyti jis vis tiek išmoko: pilotavo lengvus lėktuvėlius, sraigtasparnius ir galiausiai nuosavą reaktyvinį lėktuvą. Vėliau įstojo į karinio jūrų laivyno rezervą. 20 metų vis atsitraukdavo nuo pagrindinės profesijos atlikti karinės tarnybos.

Kai nedirbdavo, V. Vescovo rinkdavosi vis sunkesnes viršukalnes: Denalį Aliaskoje, Akonkagvą Argentinoje, aukščiausią Rusijos kalną Elbrusą. 2010 m. bandė įveikti Everestą. Buvo gegužė – alpinizmo sezono pabaiga. V. Vescovo grupei artėjant prie viršukalnės pabjuro oras.

„Matomumas siekė ne daugiau kaip 20 m“, – pasakojo jis. Alpinistai pasiekė viršukalnę, bet akinanti pūga užstojo vaizdą. Trumpai atsikvėpę ir nusifotografavę (vienoje nuotraukoje V. Vescovo matyti su apledėjusia barzda ir „Beat Cal“ vėliava savo mokyklos garbei) bendražygiai ėmė leistis žemyn.

„Buvau... Žodis „susierzinęs“ nė iš tolo neapibūdina mano nuotaikos“, – pasakojo jis su vis dar juntamu nusivylimu. Tačiau kalnas buvo įveiktas. „Alpinizmas išmoko svarbios tiesos: turi išlikti, kad kitą dieną galėtum vėl susikauti“, – sakė tyrinėtojas.

„ Čelendžerio gelmę iki šiol buvo matę vos trys žmonės. Mėnulyje yra vaikščioję dvylika.

Užkariavęs Everestą V. Vescovo išsiruošė į ašigalius. Tai buvo visai kitokia išsunkianti patirtis: vieniša ir nepažįstama. Negailestingame speige atrodė, kad prieš jį nusiteikęs visas žemynas. „Šiaurės ašigalyje gerokai sunkiau, – tvirtino vyras. – Jis juda, todėl kartais gali pabusti toliau nuo ašigalio, nei pradėjai. Jei sušlampi arba suprakaituoji, neįmanoma išdžiūti. Tiesiog neįmanoma.“

Po to jis ėmė dairytis kito projekto. 2012 m. filmo „Titanikas“ režisierius Jamesas Cameronas pagal užsakymą jam pagamintu povandeniniu laivu „Deepflight Challenger“ paniro į Čelendžerio gelmę Marianų įduboje, Ramiajame vandenyne. V. Vescovo taip pat sužinojo, kad britų verslininkas Richardas Bransonas tyliai atsisakė planų leistis į vandenynų įdubas išsiaiškinęs, kad vos sykį panėręs jo povandeninis laivas taptų nebenaudojamas. „Pradėjęs gilintis supratau, jog dar niekas to nėra padaręs“, – sakė V. Vescovo.

Tuo metu jis jau buvo praturtėjęs. Bet pinigai vyro nedomino. „Pasiekęs maždaug aštuonženklę sumą imi savęs klausti, kiek man tų pinigų iš tiesų reikia?“ Jis nebuvo vedęs ir neturi vaikų. Tam visada trukdė darbas. Turėjo merginą, bet jokių išlaikytinių, išskyrus tris juodus belgų šiperkus Ivaną, Nikolajų ir Mišką. „Nebandau tapti turtingiausiu pasaulio gyventoju.

Esu konkurencingas, bet ne šioje srityje. Neturiu šeimos, kuria reikėtų pasirūpinti.“ „Penkių gelmių“ ekspedicijoje V. Vescovo matė galimybę tapti vienu didžiųjų tyrinėtojų, tokių kaip Roaldas Amundsenas ir Neilas Armstrongas, taip pat norėjo labiau suprasti apie vandenynų gelmes. Be to, kaip sako jis, tai buvo „įdomus šaunus nuotykis, kurį galėjau sau leisti“.

„Limiting Factor“ grimztant į Puerto Riko įdubą gylmatis auksaspalviais apvadais iš lėto sukosi V. Vescovo priešais akis: 1000 m, 2000 m, 3000 m. Laivas leidosi sparčiai, bet pilotas judėjimo beveik nejautė. Titaniniam korpusui tolstant nuo saulės keitėsi tik temperatūra.

Kas 15 minučių V. Vescovo pranešdavo pasiektą gylį, kryptį ir deguonies lygį. Kaskart atėjus pranešimui sučerkšdavo hidrofonas. Mėlynoje užrašinėje odiniais viršeliais tyrinėtojas žymėjosi prietaisų rodmenis ir retkarčiais – pastabas. Jis ilgai ir nenuilstamai ruošėsi šiai akimirkai. Kurdama šį povandeninį laivą „Triton“ V. Vescovo garaže Dalase buvo sukonstravusi tokio paties dydžio imitacinį modelį. Daugybę mėnesių kiekvieną savaitgalį milijonieriaus mergina juokdavosi, kai jis lipdavo į tą modelį ir kelias valandas praktikuodavosi pasinėrimus.

Drausmės V. Vescovo išmoko kariniame jūrų laivyne. Jo žodžiais, pilotuoti povandeninį laivą „ne visai tas pats, kas skraidyti, bet rimuojasi“. Principai tie patys: nuolat viską tikrinti, išmokti procedūras iki refleksų, niekada neatsipalaiduoti. „Didvyriškumui vietos nėra, – sakė nuotykių ieškotojas. – Jei ekspedicijoje užsiimama heroizmu, kas nors būtinai susimauna.

Čia kaip kare: jei sutinki medaliais apsikarsčiusį kareivį, akivaizdu, kad su vadovybe jam nenuskilo.“ Prieš kiekvieną bandymą jiedu su P. Lahey juokaudavo: šiandien panardykime nuobodžiai.

Povandeniniam laivui pasiekus jūros dugną V. Vescovo visų pirma atkreipė dėmesį, kad jis šviesus. Dumblas buvo susimaišęs su stiklą primenančiais mikrodumbliais, vadinamaisiais titnagdumbliais, kurie akinančiai atspindėjo ryškią laivo diodų šviesą.

Vanduo buvo stebėtinai skaidrus: visomis kryptimis driekėsi skurdus nepaliestas kraštovaizdis, tik šen bei ten nusagstytas keliais akmenimis ir iš viršaus nusileidusiais tamsiais jūržolių kilimais. V. Vescovo susisiekė su vandens paviršiuje likusia komanda: „Gylis – 8375 m. Esu dugne.“ Įjungė dokumentines vaizdo kameras ir ėmė tyrinėti.

Vandenynų įdubų kraštovaizdžiai permainingi. Jie susiformuoja vienai tektoninei plokštei spraudžiantis po kita. Šių judesių padariniai gali būti katastrofiški: 2004 m. antrąją Kalėdų dieną Indijos vandenyno dugne įvykęs žemės drebėjimas sukėlė cunamį, kuris nusinešė 227 tūkst. gyvybių.

„Tai labai aktyvi aplinka, – aiškino „Penkių gelmių“ komandos reziduojanti geologė Heather Stewart. – Įspūdingi 3000 m aukščio skardžiai, aktyvios zonos, ugnikalniai. Jei šie dariniai būtų sausumoje, neabejotinai atsidurtų pasaulio paveldo sąraše.“

Iki XIX a. vidurio visuotinai manyta, kad didžiausios vandenynų gelmės visiškai bergždžios, kad ten slėgis per didelis bet kokiai gyvybei. Technologijoms tobulėjant ši hipotezė buvo paneigta. Gelmių versmėse susidaro palanki aplinka chemosintetinėms bakterijoms, kurios energiją gauna iš cheminių reakcijų ir maitina gyvybe knibždančias įdubas.

Čia galima išvysti vaiduokliškų permatomų gleiviažuvių, rupšnojančių holoturijų, besirangančių krevetes primenančių šoniplaukų. „Didžiulę mūsų planetos dalį užima ištisa bendruomenė, apie kurią niekas nė nenutuokė, nes nebuvo taip giliai panirę“, – sakė vyriausiasis ekspedicijos mokslininkas, stačiokiškas škotas Alanas Jamiesonas. Jis yra parašęs knygą apie Hado zoną, kuri taip ir vadinasi – „Hado zona“ (Hadal Zone).

V. Vescovo dugną tyrinėjo daugiau kaip valandą. Kad nesijaustų vienišas, vis bendravo su kabinoje įtaisytomis dokumentinėmis vaizdo kameromis. Nors pats žvelgdamas pro iliuminatorius matė ne kažin kiek, ekspedicija vis tiek prisidėjo prie vandenynų tyrimų: aplinką stebintys ir mėginius renkantys zondai Puerto Riko įduboje užfiksavo keturias naujas šoniplaukų rūšis.

Tą vakarą saulėlydžiui nudažius horizontą oranžine spalva, „Limiting Factor“ išniro Atlanto vandenyno paviršiuje. Denyje ekspedicijos komanda šūkavo iš džiaugsmo ir puolė vieni kitiems į glėbius. Mažiausiai vienas narys pravirko. P. Lahey pasakė, kad šis panėrimas yra „ko gero, iškiliausia mano gyvenimo akimirka, neskaitant vaikų gimimo“. V. Vescovo šypsodamasis išlindo pro liuką ir įlipo į laukiančią valtį. „Vieną įveikėm“, – pareiškė jis.

Po pusės metų įlipau į „Pressure Drop“ Tongoje, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tuo metu ekspedicija jau buvo pasiekusi keturias iš penkių gelmių. Ji įveikė ledkalnius ir audringas jūras, kad nusileistų į Pietų Sandvičo įdubą Pietų vandenyne.

Balandį „Limiting Factor“ tapo pirmuoju pilotuojamu laivu, ištyrinėjusiu 7192 m gylio Javos įdubą Indijos vandenyne. (Indonezijos valdžia atsisakė suteikti leidimą nardyti, bet laivas išjungė sekimo švyturius, dingo iš radarų ir vis tiek pasinėrė.) Gegužę V. Vescovo pranoko J. Camerono visų laikų giliausio pasinėrimo rekordą pasiekęs 10 928 m gylį Ramiojo vandenyno Čelendžerio gelmėje.

Povandeninio laivo angare „Triton“ komanda krapštėsi prie „Limiting Factor“. Plieniniame lopšyje pakabintas aparatas priminė erdvėlaivį. Visos linijos suprojektuotos taip, kad laivas kuo efektyviau judėtų vertikaliai. Išorinis korpusas buvo subraižytas ir aplamdytas – tokius randus paliko daugiau nei dvi dešimtys panėrimų. „Šis aparatas patiria daugiau nei kosminis laivas“, – išdidžiai plekšnodamas šoną pareiškė tvirtas ir vietoje nenustygstantis povandeninio laivo operacijų vadovas Kelvinas McGee.

Kitas alyva apsitaškęs inžinierius taisė robotinę ranką. „Tokių detalių prekybos centre nenusipirksi, – sakė P. Lahey. – Viską reikia suprojektuoti, pagaminti ir išbandyti.“ Jis paaiškino, jog įgulos kabina iš 9 mm storio titano lakšto buvo išvalcuota 99,933 proc. tikslumu, kad slėgis pasiskirstytų tolygiai.

Leistini nuokrypiai buvo tokie maži, kad Los Andželo kalvei net teko išrasti naują gamybos metodą. Esant didesniems nuokrypiams kiltų pavojus, kad struktūra bus nepakankamai atspari ir suspausta slėgio pražudys tyrinėtoją.

2015 m. pirmąsyk susisiekęs su „Triton“ V. Vescovo norėjo paprasto dalyko – „laivo, kuris galėtų panirti iki dugno ir iškilti“. P. Lahey įtikino užsakovą pridėti antrą sėdynę ir robotinę ranką. Nors tai gerokai išaugino projekto kainą, šitaip povandeninis laivas gavo progą tapti vertinga vandenynų gelmių tyrimo priemone, atveriančia mokslininkams galimybę įdubų dugne surinkti geologinių ir biologinių mėginių.

Be to, aparatas taptų patrauklesnis galutiniams pirkėjams pasibaigus ekspedicijai. „Tai ne vienkartinis laivas, – teigė P. Lahey. – Jis buvo sukurtas ne vien tam, kad atliktų didvyriškus Victoro pasinėrimus (kaip juos sarkastiškai vadino kai kurie komandos nariai), o paskui atsidurtų muziejuje.“

P. Lahey vandenyje praleido visą gyvenimą. Iš pradžių kaip samdomas nardytojas, paskui kaip povandeninio laivo pilotas, o galiausiai – inžinierius. Jis matė, kaip atsiradę povandeniniai dronai okeanografijoje išstūmė pilotuojamus povandeninius laivus. Bet P. Lahey atrodo, kad per bepiločius aparatus vandenyno gyvybės potyris dirbtinis.

„Įsivaizduokite paukščių stebėjimą dronu“, – menkinamai pasakė jis. Anot jo, paplaukiojęs povandeniniu laivu virš rifo „niekada nebebūsi toks pat. Ten tylu ir ramu. Daugybė gražių spalvų, knibždėte knibžda gyvybė. Didingas įspūdis.“

Sugaudė varikliai. Roboto ranka vėl veikė. „Blemba, kaip gražu! Šį vakarą gausi papildomą stiklą romo!“ – šūktelėjo P. Lahey. Inžinierius šyptelėjo. „Šįvakar man priklauso butelis!“

Tuo metu ekspedicija jau buvo susistygavusi. Per keletą jūroje praleistų mėnesių įgulos ryšiai sustiprėjo. „Mes – viena didelė sutrikusi šeima!“ – juokavo P. Lahey. Valgydami visi dalydavosi prisiminimais apie patirtus sunkumus: įsimintinus pasinėrimus, ankstesnes ekspedicijas, per plauką išvengtas nelaimes. V. Vecovo pasakojo apie Everestą ir tarnybą karinio jūrų laivyno rezerve. Kartais atrodė, lyg ši būtų jo tikrasis darbas, o investicijos – tik pomėgis.

Visi pasinėrimai prasidėdavo taip pat: V. Vescovo keldavosi prieš auštant, vilkdavosi mėlyną piloto kombinezoną, susipakuodavo tuos pačius pietus – sumuštinį su tunu, kokakolą bei traškučių – ir pro siaurą angą įlindęs į kabiną pasinerdavo į tamsą. Nusileidimas ir pakilimas užtrukdavo po 4 valandas. Laive tualeto nebuvo, tik butelis („arba, kaip mėgsta sakyti pilotai, veiklos spindulio ilgintuvas“).

Kovodamas su nuoboduliu tarp ryšio patikrinimų V. Vescovo per telefoną žiūrėdavo vaidybinius arba istorinius dokumentinius filmus. Tačiau pasiekęs dugną jis vos spėdavo stebeilytis į aplinką. „Apačioje minutės lekia lyg sekundės. Kylant kiekviena minutė atrodo lyg 20 minučių“, – dalijosi jis.

Dėl saugumo tyrinėtojas nebesijaudino. „Tai suveržta titaninė kabina. Ją galėtų perlaužti tik pats Dievas, – tvirtino V. Vescovo. – Pavojingiausia būtų, jei su kuo nors stipriai susidurčiau ir nuplėščiau putų, nes tada nebegalėčiau pakilti. Bet tokia tikimybė labai menka.“

Po kiekvieno nėrimo A. Jamiesonas atlikdavo tas pačias procedūras: ištuštindavo zondų triumus, nufotografuodavo ir išmatuodavo kiekvieną pavyzdį („ilgis, svoris ir lytis“), paimdavo baltųjų audinių mėginių ir juos užšaldydavo. Šie vėžiagyviai prisitaikę prie Hado gelmės ir slėgio, todėl „atsidūrę paviršiuje iš esmės užverda“.

Hado zona užima mažiau nei 1 proc. vandenyno ploto, bet pagal skerspjūvį sudaro kone pusę visos gelmės. „Ir niekas po ją nesižvalgo“, – sakė A. Jamiesonas. Jo kabinete, siauroje patalpoje prie pat misijos valdymo kajutės, sienos nukabinėtos žemėlapiais. Ant lentynos stovi du guminiai ančiukai, kuriuos įdavė Škotijoje likęs sūnus.

Mokslininkas man parodė vaizdo įrašų iš gelmių. Juose knibždėjo gyvybė: Javoje smėlyje lyg galvijai rupšnojo tūkstančiai mažyčių permatomų holoturijų. Viliojamos masalo, į zondų spąstus plaukė žuvys. „Kur dar pamatysi tokią gausą, neskaitant atogrąžų lagūnų?“ – žavėjosi A. Jamiesonas.

Ekspedicijai artėjant prie paskutinio etapo emocijos nebuvo tokios stiprios, kaip po pirmųjų pasiekimų. Liko tik šioks toks apmaudas. Pasinėrimas į Čelendžerio gelmę pateko į viso pasaulio žiniasklaidą. Bet pasaulio vaizduotę užkariavo ne ekspedicijos pasiekimai.

Vietoj jų antraštėse mirgėjo naujiena, kad V. Vescovo dugne nufilmavo plastikinį maišelį. Tyrinėtojas ir jo komanda niršo. Tai net nebuvo tiesa. V. Vescovo kažkokį plastikinį daiktą aptiko Javos įduboje (komanda nežino, kas tai buvo), bet pranešime žiniasklaidai ji buvo supainiota su Marianų įduba. Netrukus ši klaida pasklido po visą pasaulį. „Tas sušiktas plastikinis maišelis, – piktinosi A. Jamiesonas. – Paminėta net ne ta įduba!“

Per keturis pasinėrimus „Limiting Factor“ nepavyko paimti nuosėdų arba vandens mėginių iš dugno. Iš dalies dėl to, kad V. Vescovo visada norėjo nerti vienas. Po Puerto Riko įdubos robotinė ranka buvo pakeista, bet vienam asmeniui per sunku ir pilotuoti laivą, ir valdyti tą prietaisą. Iš pradžių planuota po kiekvieno individualaus pasinėrimo leistis dar kartą su dviejų mokslininkų įgula, bet kelis sykius teko to atsisakyti dėl techninių problemų, su kuriomis pradžioje susidurdavo povandeninis laivas. Pietų vandenyne V. Vescovo netyčia išjungė vaizdo kameras, todėl grįžo be vaizdo įrašų.

„Pusės mokslinių duomenų jau nebėra“, – sakė susierzinęs A. Jamiesonas. Jo nuomone, kiekvienas „didvyriškas pasinėrimas“ – tai praleista galimybė. „Tam nėra jokio mokslinio pagrindo“, – piktinosi A. Jamiesonas.

Tongos įduba – antra pagal gylį pasaulyje, bet išsamiai niekada nebuvo tyrinėta. V. Vescovo tikėjosi, kad ji pasirodys esanti net gilesnė už Marianų įdubą. Jei taip, tai būtų istorinis atradimas. Plaukiant virš įdubos sonaras skenavo dugną ir piešė išsamų prarajos vaizdą. Inžinieriams krapštantis prie povandeninio laivo V. Vescovo daugiausia dirbo vienas savo kajutėje.

Ekspedicijos vadovas Robas McCallumas savo kabinete atidžiai stebėjo oro prognozes. Prie Naujosios Zelandijos kaupėsi žemo slėgio frontas, dėl kurio galėjo kilti grėsmė panirti. „Jūra gali pasišiaušti“, – pranešė jis. Nesuskaičiuojamų nardymo ekspedicijų veteranas ne pirmą kartą dirba su turtingu klientu.

„Mano užduotis – sakyti tiesą be užuolankų“, – aiškino jis. Šiam darbui būtinas taktas ir kantrybė. „Tenka pakovoti su savimeile. Nes dėl savimeilės žmonės prisiverda košės.“

Tą vakarą R. McCallumas subūrė įgulą misijos valdymo patalpoje. Dviejuose dideliuose ekranuose švietė įdubos žemėlapis. Sonaro rodmenys sudaužė V. Vescovo viltis pasiekti visų laikų rekordą: čia gylis buvo beveik 100 m mažesnis nei Čelendžerio įduboje. Tačiau V. Vescovo ketino pasinerti į giliausią tašką. Paskui, jei tik leis oras, bus leidžiamasi prie įspūdingos atodangos su ekspedicijos geologe H. Stewart.

Pirmąsyk pasiekusi dugną ji taptų pirmąja Hado zonoje apsilankiusia moterimi. Vis dėlto oras kėsinosi nutraukti kelionę anksčiau. „Jei galima pasinerti tik kartą, padarysime tai dviese“, – pareiškė V. Vescovo ir taip nustebino susirinkusiuosius. Bet kitą dieną žemo slėgio frontui slenkant į pietus nutarė nerti vienas.

Laivas buvo nuleistas sklandžiai. Tačiau maždaug valandą išbuvęs dugne V. Vescovo pranešė, kad „Limiting Factor“ akumuliatoriai neįprastai išsekę. Po kelių minučių P. Lahey per ryšių prietaisą sulaukė tekstinio pranešimo, kad V. Vescovo sistemos išsijungia. Susierzinęs jis atšaukė operaciją.

Vėliau paaiškėjo, kad į povandeninio laivo sandūras prasiskverbė vanduo, todėl įvyko trumpasis jungimas, kuris šone pralydė ertmę. Kabinoje V. Vescovo buvo visiškai saugus, bet laivas patyrė daug žalos („Tai giliausiai įvykęs povandeninio laivo gaisras!“ – juokavo V. Vescovo). Laivui pataisyti prireiktų kelių dienų. Antrasis pasinėrimas buvo atšauktas.

Akivaizdžiai nusiminusi H. Stewart pasišalino į savo kajutę. Atrodė, kad V. Vescovo gailisi dėl to, kas nutiko. „Man dėl jos skauda širdį, bet yra, kaip yra.“ Jo žodžiais, bus kitų progų. Be to, povandeninio laivo gaisras tokioje gelmėje galėjo baigtis ir blogiau. „Tai ekspedicija“, – pasakė V. Vescovo. R. McCallumas linktelėjo. „Ne kruizas.“

„ Kitą atradimų amžių lydės ne valstybės vėliavos, o technologijų milijardierių logotipai.

Vėliau emocijoms nurimus pasiteiravau V. Vescovo, kodėl jis visada taip nori nerti vienas. „Toks jau esu. Negaliu niekaip kitaip paaiškinti. Tikrai negaliu, – atsakė jis. – Mėgstu kopti vienas, skraidyti vienas.

Tikriausiai mėgstu viskuo užsiimti vienas, nes taip labiau pasineriu į potyrius. Kita vertus, žinau, kad pats esu atsakingas ir pats turėjau viskuo pasirūpinti. Pats įstūmiau save į tą padėtį nesikliaudamas niekuo kitu.“

Nepaisant kliūčių, ši ekspedicija reikšmingai prisidėjo prie vandenynų mokslo. A. Jamiesonas aprašė kelias, tikėtina, naujas šoniplaukų rūšis, mažiausiai vieną naują gleiviažuvių rūšį ir paslaptingą stiebuotą ascidiją (drebučių pavidalo gyvūną ilga uodega), kuri atrodė lyg aitvaras, sklandantis povandeninėje srovėje. Po Javos ir Marianų rekordų jis lydėjo V. Vescovo per mokslinius pasinėrimus ir galiausiai aplankė visą dešimtmetį tyrinėtą povandeninį pasaulį. (Kaip įprasta santūriai pasakė: „Tai buvo sumautai nuostabu.“)

Sonarą prižiūrėjusi komanda sudarė pirmuosius išsamius kai kurių įdubų žemėlapius. Jais V. Vescovo pažadėjo pasidalyti su projektu „Seabed 2030“ – tarptautine komanda, siekiančia sudaryti vandenynų dugno žemėlapį. „Pirmieji žmonės, nusileidę į Javą, San Kristobalą, Santa Kruzą ir Tongą.

Net vienas pasinėrimas būtų pasiekimas. Jie nepaprastai vertingi“, – teigė A. Jamiesonas. „Gaila, kad tik tiek“, – pridėjo jis, kad nepavyko pasinerti daugiau kartų. Galiausiai V. Vescovo ketino parduoti povandeninį laivą ir „Pressure Drop“ kuriai nors mokslinei organizacijai.

P. Lahey ir R. McCallumui šioje ekspedicijoje svarbiausi ne rekordai, o pats „Limiting Factor“. „Victoras yra viršukalnių kolekcininkas. Jam svarbiausia tikslą pasiekti pirmam arba greičiausiai. Nenorime to sumenkinti, bet, atvirai pasakius, man nusišikti, – atviravo R. McCallumas. – Man svarbu, kad tai pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai turime aparatą, leidžiantį panirti į bet kurią vandenyno vietą. Vadinasi, nuo šiol vandenynuose galime pasiekti ir ištraukti bet ką.“

Pagal planą rugpjūtį „Limiting Factor“ turėjo pasinerti į Molojaus gelmę (paskutinę iš penkių didžiausių gelmių) vieninteliame dar neištyrinėtame Arkties vandenyne. Paskui laivas turėjo plaukti į Londoną, kur jo laukė sveikinimo ceremonija Karališkojoje geografijos draugijoje.

Ten įgula išsiskirstys: A. Jamiesonas ir H. Stewart – aprašyti savo atradimų, „Triton“ grupė – konstruoti komercinių povandeninių laivų, R. McCallumas – pas kitą klientą. V. Vescovo jau mąstė apie tolesnius nuotykius.

Tiems, kas bando įeiti į istoriją, neretai didžiausias iššūkis yra grįžti į kasdienybę. JAV astronautas Buzzas Aldrinas pasakodavo su ilgesiu prisimenąs praeities žygdarbius. V. Vescovo tvirtino, kad šlovė jam nerūpi. „Manęs nėra feisbuke, instagrame ar kitose socialinės žiniasklaidos platformose. Nesuprantu, ką žmonės ten randa“, – sakė jis.

Atrodo, jam labiau reikia trumpalaikiškesnio pripažinimo. Iki V. Vescovo pasinėrimo Pietų vandenyne tos vietos žemėlapiuose nė nebuvo, tad pagal okeanografijos tradicijas tyrinėtojas tikėjosi savo povandeninio laivo garbei ją pavadinti Faktoriaus gelme – šitaip įtvirtinti savo pasiekimą žemėlapiuose, kuriuos mėgo nuo mažens.

„Užaugau episkopalinės Bažnyčios aplinkoje, bet tikriausiai labiau esu dzenbudistas“, – teigė jis.

Laivo valgykloje, kurią V. Vescovo buvo išklijavęs senų filmų („Povandeninis laivas“, „20 000 mylių po vandeniu“) plakatais, buvo tuščia. Laivas tyliai sūpavosi. „Suprantu, kad viskas laikina. Suprantu, kad nemirtingumas nėra šlovė, todėl jo nesiekiu. Labiau siekiu to, ką galiu išsaugoti. Tai potyriai. Trokštu gyventi ryškiai.“

Abu tėvus ir vyresnę seserį palaidojęs V. Vescovo apie mirtingumą susimąsto dažnai. „Daugybė žmonių šiame pasaulyje nesupranta, kad gyvena pusiau miegodami. Siekia patogumo.

Bet to negana. Noriu gyventi plačiai atmerktomis akimis. Laiko turiu nedaug ir kada nors mirsiu, bet nenoriu tą akimirką galvoti: „O, Dieve, viską pramiegojau.“ Kai esi povandeniniame laive 10 tūkst. m gylyje ir už nugaros ima pokšėti saugikliai, tikrai nemiegi. Arba kai pilotuodamas sraigtasparnį pirmąsyk išjungtu varikliu atlieki autorotaciją, patikėk, nemiegi. Kai per audrą kopi į Everestą, spaudžiant speigui eini pro lavonus, bet vis tiek nepasiduodi, tada tikrai nemiegi.“

Jam likusi dar viena neaplankyta teritorija – kosmosas. „Yra Bransonas, Bezosas ir Muskas. Visi arti to“, – pasakė jis. V. Vescovo nė iš tolo negali lygintis turtu su Jeffu Bezosu ar Elonu Musku. Jei ir keliaus į kosmosą, tai tik vieno iš jų laivu kaip bilietą įsigijęs klientas. Kitą atradimų amžių lydės ne valstybių vėliavos, o technologijų milijardierių logotipai.

„Tie vyrukai nepalyginti turtingesni nei aš. Nesuprantu tik vieno: kodėl dar patys ten nepakilo? Jei būčiau E. Muskas, toje raketoje sėdėčiau pats pirmas, – susijaudinęs pasakė jis. – Tikriausiai jie nė nemato savęs piloto krėsle. O aš neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.“

Oliveris Franklinas-Wallisas yra laisvai samdomas žurnalistas.