Dalai Lamos XIV mintys apie švietimą, religijas, emocijas ir kita...

Apie švietimą

"Visame pasaulyje, ir ypač Vakaruose, švietimas tradiciškai kėlė sau tikslą suteikti žmogui maksimalų žinių kiekį materialiame pasaulyje, kad jis įgytų materialią gerovę. Taigi pasaulyje yra pilna puikiai išsilavinusių, materialiai apsirūpinusių ir vis tiek gyvenimu nepatenkintų intelektualų, kurie kenčia depresiją, neurozę, baimę ir negatyvą. Jų niekas niekada nemokė tyrinėti savo sąmonės, dirbti su savo emocijomis, suprasti savo kompleksų kilmę. Emocijų higiena ne mažiau svarbi nei kūno higiena. Tirti vidinį žmogaus pasaulį ne mažiau svarbu nei tyrinėti išorinį. Būtent į tai, esu įsitikinęs, turi orientuotis naujoji švietimo sistema. Žmoniją sudaro žmonės, ir visos jos problemos, įskaitant prievartą ir karus, yra žmogaus egocentrizmo ir savo paties proto nepažinimo išdava."

Apie karą

"Žmonija vis dėlto mokosi. Regis, aš jau sakiau, jog savo kvantinės fizikos mokytoju laikau velionį Karlą fon Vaiczekerį. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje jis man pasakojo, kad jo jaunystės laikais eilinis vokietis į prancūzą žiūrėjo tik kaip į priešą. Prancūzai jiems atsakė tuo pačiu. Šiandien santykiai tarp šių tautų yra pasikeitę. Vokiečių ir prancūzų lyderiai suvaidino pagrindinį vaidmenį kuriant Europos Sąjungą. Šimtmečius Europą draskė karai, bet dabar sveikas protas paėmė viršų ir ES narės gyvena harmonijoje viena su kita, gerbdamos bendrus interesus. Esu įsitikinęs, kad jeigu nebūtų buvę Europos Sąjungos, tai paskutinius keletą šimtmečių tarp Europos valstybių būtų vykę kariniai konfliktai. Būtent ES garantuoja taikų europietiškų šalių egzistavimą. Manau, kad kai XX a. mokslininkai atrado atominę energiją ir suprato, kad ją galima panaudoti kariniams tikslams, visi buvo sužavėti. Bet pamažu žmonės suvokė, koks baisus yra atominis ginklas, ir susimąstė, kaip padaryti, kad pasaulyje jo visiškai nebūtų. Mano požiūriu, tai proto brandos požymis. Galbūt ne taip greitai, kaip mums norėtųsi, bet, esu tikras, mes judame teisinga kryptimi.

NALANDA, budistų universitetas ir vienuolynų kompleksas, gyvavęs V-XII a. Šiaurės Indijoje (išlikę jo griuvėsiai). Tai buvo vienas svarbiausių švietimo centrų, kuriame dirbo, dėstė ir mokėsi daugelis žymių budistų filosofų. Dalai Lama XIV - šio universiteto filosofinės tradicijos mokinys.

Per praėjusį šimtmetį žmonių mąstymo būdas smarkiai pasikeitė. XX a. antrojoje pusėje jie mąstė jau ne taip, kaip pirmojoje. Šios permainos tęsiasi ir dabar, XXI a. Aš manau, kad didelė masinė prievarta ir kančia - praėjusiame šimtmetyje. Žmonija tapo brandesnė."

Apie revoliuciją

"Indijoje Mahatma Gandis įvykdė revoliuciją nenaudodamas prievartos. 1930-1940 m. jis pasipriešino britų imperialistų galybei. Beveik nuogas, be ginklų, Gandis kovojo. Jeigu pergalė pasiekta neprievartiniu būdu, visada yra galimybė išsaugoti draugiškus santykius su tais, su kuriais kovojai. Indija iki šiol įeina į Tautų Sandraugą, ir tai labai gerai.

Senovės Indijoje Buda ir džainistas Mahavyra irgi padarė savotišką neprievartinę revoliuciją. Kai žmonių protuose, jų mąstyme vyksta kardinalūs pokyčiai, manau, kad tai galima vadinti revoliucija. Indijoje iki Budos atėjimo, iki džainizmo mokytojų atsiradimo jau susiklostė tam tikra religinė sistema. O paskui atėjo Mahavyra ir pasakė: nėra kūrėjo, nėra dievo, o yra "savikūra". Man regis, tai revoliucinis mąstymas.

Apie religijas

"Aš dažnai pabrėžiu, kad, kaip budistas, sveikinu Budos statulas, bet tuo pat metu sakau, kad, kokios tvirtos jos bebūtų, ir po tūkstančių metų jos neištars nė žodžio. Mums reikia mokymo, o ne statulų.

Todėl aš visada sakau XXI amžiaus budistams: mes turime būti XXI amžiaus budistai, kruopščiai tyrinėti Budos dharmą ir kartu susipažinti su šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Budistų mokyme, paties Budos žodžiais, logiški samprotavimai, tyrinėjimai svarbesni nei tikėjimas. Tai unikalus budizmo bruožas, kurio nėra kitose religijose. Kitose religinėse tradicijose tikėjimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Tikintis krikščionis neturi teisės klausti Dievo, kodėl šis sukūrė pasaulį.

Prieš keletą metų mano draugas, nuoširdžiai tikintis žmogus, rimtai manęs paklausė: Dievas sukūrė šį pasaulį, ir Dievas kupinas meilės, bet tarp jo kūrinių tiek blogų žmonių. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį tokį? Ką aš galėjau jam atsakyti? Turėjau nedidelį pasirinkimą. Aš tiesiog pasakiau, kad jeigu Dievas sukūrė pragarą, tai tikriausiai turi būti ir žmonių, kurie pelnytai ten pateks. Tas žmogus neturėjo budistinio mąstymo, logiško mąstymo, antraip kitas jo klausimas būtų buvęs: kodėl gi Dievas sukūrė pragarą? Į tai nėra atsakymo. Tai sudėtinga. Nes jeigu viskas buvo sukurta Dievo, o Dievas visagalis, tada Dievas turi žinoti ateitį. Dievas turi galią nutraukti kentėjimus arba kančios priežastis, nes visa tai sukūrė. <...>

Vakar vienas mokslininkas pasakė, kad patiekalas turi per daug aštrių prieskonių, todėl jis nenori jo imti. Tai jo teisė. Aš negaliu reikalauti: "Man patinka šis aštrus maistas, todėl ir jūs turite jį valgyti." Kaip aš galėčiau reikalauti? Taip pat ir su religija - per amžius žmonės turėjo savo tikėjimą, savo tradicijas. Todėl kai aš patenku į Vakarus, kai mane pakviečia budistų organizacijos, aš netvirtinu, kad budizmas - geriausia religija, nekeliu sau tikslo skelbti Dharmą. Kiekvieną kartą, kai Vakarų šalyse skaitau paskaitas, susijusias su budizmu, aš atsimenu, kad esu krikščioniškoje šalyje. Todėl iš pagarbos krikščionims aš turiu aiškinti kai kurias specifines budistų koncepcijas."

Apie popiežius

"Mus su popiežiumi Jonu Pauliumi II siejo nuoširdi draugystė. Jis buvo lenkas, Rusija anksčiau griežtai kontroliavo Lenkiją. Jonas Paulius II buvo patyręs griežtą sovietų komunistų kontrolę, o man teko susipažinti su kinų komunistais. Taigi turėjome panašios gyvenimiškos patirties, panašių išgyvenimų. Sudėtingomis aplinkybėmis jis išsaugojo nepalenkiamą dvasią. Popiežius Jonas Paulius II, manau, buvo tikras krikščionis ir puikus žmogus.

Dabartinis popiežius nuo pat pradžių nelabai norėjo su manim susitikti - dėl Kinijos. Aš stengiuosi išreikšti dėmesį. 1973 m., kai pirmąkart nuvykau į Europą, specialiai sudariau savo grafiką taip, kad Romoje susitikčiau su Katalikų Bažnyčios vadovu. Ir nuo tol laikau savo pareiga susipažinti su kiekvienu Romos popiežiumi ir išreikšti jam savo pagarbą. Laikydamasis šios tradicijos, aš prašiau audiencijos ir pas dabartinį popiežių, bet man buvo atsakyta.

MARPO RI. Potalos rūmai Lasoje - istorinėje Tibeto sostinėje, ant Raudonosios kalvos (Marpo Ri). Čia 1940 m. buvo vainikuotas penkiametis dabartinis lama. Iki 1959 m. šie rūmai buvo Tibeto vyriausybės būstinė ir dalai lamos rezidencija. Kinijai numalšinus Tibeto sukilimą, Dalai Lama XIV pasitraukė į Indiją, Dharamšalą.

Vienas iš mano įsipareigojimų - tai tarpkonfesinio sutarimo skatinimas. Šiuo atžvilgiu puikus pavyzdys - Indija. Čia įvairių religinių srovių sekėjai gyvena gerbdami vienas kitą. Tai gyva indų tradicija. Prieš keletą dienų Pendžabe, viename kaime, kur gyvena nedidelė musulmonų bendruomenė, induistai ir sikhai padėjo pastatyti nedidelę mečetę. Musulmonų ten gyvena visai nedaug, galbūt 400 žmonių. O sikhų - 4000. Tokios Indijos tradicijos. Ir tai nuostabu."

Apie emocijas

"Pagal senovės indų psichologiją, kurią tyrinėju, proto ramybę drumsčia ne išorinės priežastys, o mūsų pačių neigiamos emocijos, pirmiausiai pyktis ir baimė. Pyktis pasireiškia iš susierzinimo, o susierzinimo priežastis - baimė. Baimę gimdo nepasitikėjimas, o jis kyla iš kraštutinio egocentrizmo, susikoncentravimo į save.

Jeigu mes paanalizuosime, ar yra naudos iš egocentrizmo, tai pamatysime, kad jis labai žalingas žmogui. Nenaudingas jis ir šeimai. Jeigu vyras ir žmona galvos kiekvienas apie save, tai neišvengiamai nuves prie barnių ir pasibaigs skyrybomis. Argi ne? Jeigu broliai ir seserys elgsis egoistiškai, tarp jų niekada nebus artumo ir draugystės.

Mes, žmonės, - visuomeniniai gyvūnai. Mums reikia draugų, o draugystės pagrindas yra pasitikėjimas. Jeigu nėra pasitikėjimo, o vien tiktai baimė, neįmanoma sukurti iš tiesų draugiškų santykių. Tikra draugystė grindžiama pasitikėjimu, kuris gimsta tada, kai jūs gerbiate kitus, nuoširdžiai rūpinatės jų gerove. Jeigu jūs pilni egoizmo, tai netgi jūsų draugai nesupras, kodėl jūs šypsotės ir dovanojate dovanas. Jiems vis atrodys, kad jūsų veiksmai slepia kažkokį kitą tikslą. O štai nuoširdi motyvacija skatina tikrą draugystę. Tokia dalykų prigimtis. Egoizmas nenaudingas mums patiems. Rūpintis savimi visiškai būtina, bet rūpintis savimi iš tikro galima tik galvojant apie kitų gerovę, nes mes - visuomeniniai gyvūnai. Šiandien kiekvieno mūsų ateitis priklauso nuo visos septyniamilijardinės žmonijos. Pasirūpinkite žmonija, ir tai atneš jums didžiausią naudą. O jeigu galvosime tik apie save, išreikšdami trumparegišką egocentrizmą, rezultatas bus priešingas. Rūpintis kitais yra mūsų interesas."

Apie nusiteikimą

"Aš visada suvokiu, kad visi septyni milijardai žmonių - mano broliai ir seserys. Kai esu taip nusiteikęs, kad ir su kuo susitikčiau, aš matau tokius pat žmones kaip ir aš pats. Tarp mūsų nėra barjerų. Aš niekada negalvoju, kad esu budistas arba tibetietis arba kad esu dalai lama. Ne, aš tiesiog vienas iš žmonių. Taigi kad ir kur keliaučiau, kad ir ką sutikčiau, aš visada nusiteikęs draugiškai. Susitinku kiemsargį - sveikinuosi su juo. Susitinku sargybinį ar indų policininką - sveikinuosi, pajuokauju. Aš jaučiuosi esąs vienas iš žmonių. Tarp mūsų nėra distancijos, nėra priežasties nepasitikėti.

Man 82 metai, ir galiu iš savo patirties pasakyti, kad sąmonės treniravimas atneša vaisių. Neverta tikėtis greito rezultato, bet reikia atkakliai darbuotis dešimtmečiai po dešimtmečių.

Svarbiausia treniruotė - tai altruizmo ugdymasis. Kaip praktikuojantis budistas ir senovės Indijos Nalandos universiteto filosofinės tradicijos mokinys, žinau, kad niekas neegzistuoja nepriklausomai. Maždaug apie tai kalba ir kvantinė fizika. Šiandien, po daugiau nei 50 metų praktikos, aš matau, kaip pasikeitė mano emocijos. Tai tapo įmanoma dėl, pirma, altruizmo ugdymosi, o antra - dėl mąstymo apie nepriklausomo egzistavimo nebuvimą.

Niekas neegzistuoja taip, kaip mums atrodo. Šiandien kai kurie mokslininkai taip pat sako, kad griaunančios emocijos dažniausiai kyla iš paviršutiniško požiūrio į dalykus. Vienas amerikiečių mokslininkas, Aaronas Bekas (jam dabar beveik 100 metų), žmogus, tolimas nuo religijos, kuris ilgą laiką dirbo su pacientais, sergančiais psichikos ligomis, kartą pasidalijo su manimi išvada, prie kurios jis priėjo. Jis pasakė, kad jeigu žmogus jaučia pyktį kieno nors atžvilgiu, tai tas, ant kurio pyksta, jam atrodo susidedantis iš 100 proc. blogų savybių. Iš tiesų toks pykčio objekto suvokimas yra mūsų šališkos sąmonės pasekmė.

Tai visiškai atitinka ir tai, ką sakė Nagardžuna. Veikiamas pykčio, žmogus gali net pabandyti ką nors užmušti. Bet po keleto valandų santykis gali pasikeisti, o po kelerių metų tie žmonės gali tapti geri draugai. To negalėtų įvykti, jeigu neigiamos savybės, priskiriamos mūsų pykčio objektui, iš tiesų būtų realios.

Tas pats ir su meile bei prieraišumu. Šiandien tarp žmonių didelė meilė ir prisirišimas, o rytoj viskas keičiasi, o dar po poros savaičių tarp jų įsiplieskia neapykanta. Tokios emocijos kyla iš tam tikrų savybių sureikšminimo, o tai išplaukia iš kabinimosi į regimybę. Priešnuodis gali būti gilesnis tikrovės suvokimas, mąstymas apie tai, kad niekas neegzistuoja nepriklausomai. Ši praktika - labai galinga priemonė nuo griaunančių emocijų."

Apie sostą

"Kai kuriuos lamas pernelyg saugo. Aš kategoriškai prieš tokį santykį. Kai kurie iš jų galiausiai tampa gėdinga mūsų tradicijos dėme. Labai svarbi savidisciplina. Manau, mūsų tibetietiška tradicija šiuo atžvilgiu kuriama remiantis sveiku protu.

Kai buvau mažas, ceremonijos metu mane sodindavo į aukštą sostą, - panašiai kaip gyvą Budą. Tačiau pamokų metu niekas manęs nelaikė gyvu Buda. Mano mokytojas turėjo rimbą, kuriuo jis man grasino. Labai praktiškas požiūris. Taip, ceremonijų metu su manimi elgėsi pagarbiai, galbūt kiek dirbtinai. Įprastame gyvenime su manimi elgėsi kaip su paiku mažamečiu. Aš mokiausi kaip ir visi kiti: iš pradžių kaldavau tekstus, paskui deklamuodavau juos mintinai, paskui su cenšabų (disputų mokytojų) pagalba dalyvaudavau filosofiniuose debatuose. Tai tęsėsi mažiausiai 13 metų. Paskui laikiau baigiamuosius egzaminus. Visa tai perėjau kaip eilinis vienuolis-mokinys. Taip daroma remiantis sveiku protu. Mano mokytojai, kurie per ceremonijas reiškė man didelę pagarbą, per pamokas galėdavo ir supykti ant manęs. Mano mokytojas paskutiniais gyvenimo metais pasakojo, kad elgėsi su manimi rūsčiai ir aš jo labai bijojau. Tuo metu jam daug kas nepritarė."

Apie sąmonę

"Paskutinius 30 metų aš praktikuoju altruizmą ir tuštumos pojūtį, ir šios dvi praktikos iš tiesų pakeitė mano sąmonę. Ir dabar, kai žmonės atlieka socialinius ritualus vizualizuodami pykčio dievybes, jaučiuosi keistai. Tikram kontempliuotojui nėra nieko, ką būtų galima vadinti blogio jėgomis. Mūsų tantriniuose tekstuose yra minimos piktosios dvasios, kurios gali trukdyti praktikai, ir todėl esama metodų šias piktas dvasias neutralizuoti. Tačiau dabar šia prasme aš susiduriu su prieštara. Dėl altruizmo praktikos visos gyvos būtybės man tapo gerais draugais. Nė viena iš jų negali būti pavadinta "pikta dvasia". Blogis - tai mūsų egocentrizmas, štai kas iš tiesų yra blogis. O visi gyvi padarai, kol kas priklausomi nuo mūsų egocentrizmo ir kabinimosi į nepriklausomą egzistavimą, verti mano atjautos. Šiuos vadinamuosius dharmos priešus iš tiesų drasko neigiamos emocijos. Jų neigiamos emocijos, kaip ir mano neigiamos emocijos, - štai tikrasis blogis.

DALAI LAMA XIV yra Nobelio taikos premijos laureatas. Lietuvoje jis lankėsi jau keturis kartus. 2001 m. privačiai jį priėmė Valdas Adamkus, 2013 m. su vienuoliu irgi privačiai susitiko Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuo sukeldama Kinijos pasipiktinimą. Prieš šių metų Dalai Lamos vizitą Kinijos ambasada Lietuvoje taip pat perspėjo apie galimą Kinijos ir Lietuvos santykių pablogėjimą. Šalies vadovai su Tibeto dvasiniu lyderiu susitikimų nesuplanavo.

Žmogus, arba gyva būtybė, kuri dėl neišmanymo tapo tokių neigiamų emocijų vergu, mums turi kelti atjautą. Tai liečia visas būtybes, kurias mes galėtume vadinti priešais, kurios stato mums kliūtis. "Bodhicaryavatare", vienoje iš paskutinių dalių, Šantideva sako, kad šiandien budų ir bodhisatvų akivaizdoje jis imasi pareigos visas gyvas būtybes atvesti į budos būseną, bet, kol jie nepasiekė šio galutinio tikslo, jis kviečia jas būti jo svečiais džiaugsmo puotoje. Ir todėl, tęsia jis, visos gyvos būtybės, kurias aš galiu vadinti savo priešais, tegu jos patiria džiaugsmą. Štai tokios praktikos iš tiesų pakeitė mano sąmonę. Todėl aš jaučiu džiaugsmą ir ramybę, visada. Bet jeigu aš gyvenu, tai kai į mane lekia pasiutęs šuo, man, žinoma, teks imtis kokių nors priemonių" (juokiasi).

Apie reinkarnaciją

"Kiekvieną dieną aš sakau tokią maldą: "Tol, kol yra beribė erdvė, kol gyvieji gyvena, tegu būsiu čia ir aš, prasklaidantis kančios tamsą." Aš kupinas ryžto gimti vis iš naujo; visur, kur tik yra galimybė tarnauti gyvoms būtybėms, kur mano gyvenimas bus bent kiek naudingas, kur galėsiu padėti kitiems žmonėms, kitoms gyvoms būtybėms, - ten aš atgimsiu naujai, toks mano nusiteikimas. Aš galvoju ne tik apie šią mažą planetą - bet apie begalinę daugybę planetų. Numanau, jūsų klausimas (kuo norėčiau atgimti) padiktuotas to, kad priklausote krikščioniškajai kultūrinei tradicijai - jai egzistuoja tik šis pasaulis, sukurtas Dievo (juokiasi).

Pirmasis dalai lama, kai jau buvo garbaus amžiaus, pasakė savo mokiniams: "Aš jau senas", ir vienas iš jų atsakė, kad dabar jau jis turbūt pasirengęs keliauti į nirvaną. "Aš nenoriu keliauti į didžiausios palaimos pasaulius, aš norėčiau atsidurti ten, kur daugiausiai kančios ir bent maža galimybė naudingai tarnauti. Tokioje vietoje norėčiau aš gimti", - sakė pirmasis dalai lama. Man artimas šis požiūris."

Ištraukos iš Dalai Lamos interviu ("Snob", 2018 m., gegužė).

ŽODYNĖLIS

Tibeto budizmas (arba lamaizmas) - mahajanistinio budizmo (Vadžrajanos) šaka, susiformavusi Tibete. Tibeto budizmas daugiausia paplitęs Kinijoje, Mongolijoje, kai kuriose Nepalo ir Indijos vietose.

Džainizmas - religinė ir filosofinė sistema, atsiradusi Indijoje VI a. pr. m. e. Džainistai tiki, kad visos gyvybės formos turi sielą, taip pat tiki atgimimo ciklu.

Mahavyra - indų dvasininkas, džainizmo religijos principų kūrėjas, gyvenęs apie VI a. pr. m. e.

Nagardžuna - Indijos filosofas bei mahajanos budizmo Madhjamakos mokyklos įkūrėjas, gyveno maždaug 150-250 metais.

Dharma - bendriausia prasme taip vadinama natūralioji tikrovės tvarka. Dharmos sąvoka yra pamatinė tokioms religijoms kaip budizmas, džainizmas, induizmas, sikhizmas. Budizme visas Budos mokymas dažnai vadinamas Dharma.

Bodhisatva - žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą, vienas iš budų.

Buda - atbudusi, arba pasiekusi nušvitimą, būtybė. Siaurąja prasme Buda vadinamas budizmo pradininkas Sidharta Gautama (apie 563 - m. apie 483 m. pr. m. e.), dar kitaip - Buda Šakjamunis.

MAHAVYRA. Jo gyvenimas panašus į budizmo pradininko Sidhartos Gautamos - augo pasiturinčioje šeimoje, sulaukęs 30 metų pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą. Mirė po ilgo pasninkavimo bado mirtimi, sulaukęs 72 metų.

AR ŽINOTE, KAD...

Dalai lama - tai Tibeto dvasinis ir politinis valdovas (1642-1959 m.).

Tai bodhisatvos Avalokitešvaros emanacija ir mirusio dalai lamos reinkarnacija (tulku).

"Dalai" yra mongoliškas žodis, reiškiantis "jūra, vandenynas", o "lama" - tibetietiškas žodis, reiškiantis "dvasinis mokytojas".