Ant ledo su mazuronkėmis saugiau

2012 metais priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 444 kartus vyko gelbėti skęstančiųjų. 90 žmonių buvo išgelbėta, 186 asmenų išgelbėti nepavyko.

Pasieniečiams dažniausiai tenka gelbėti neatsargius žvejus Kuršių mariose. Viena gelbėjimo operacija kainuoja apie 2 000 litų. Jei prireikia sraigtasparnio – kaina išauga keleriopai. Kaip rodo patirtis, daugelis tokių nelaimių įvyksta neįvertinus ledo storio ir oro sąlygų tinkamumo žvejybai ant ledo.

Aplinkos ministro patvirtintose naujose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse nustatyta prievolė žvejams mėgėjams žvejojant ant ledo turėti smaigus, žvejų dar vadinamus mazuronkėmis. Juos privalo turėti visi žvejai, žvejojantys ant ledo, nepriklausomai nuo ledo storio ar kitų aplinkybių. Neturintys smaigų ir ant ledo žvejojantys žvejai įspėjami arba baudžiami nuo 25 Lt iki 200 Lt dydžio bauda.

Smaigus reikia nešiotis taip, kad netikėtai įlūžus būtų galima jais operatyviai pasinaudoti. Dažniausiai žvejai juos nešiojasi pasikabinę ant kaklo. Smaigus galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse arba pasidaryti (panaudojant du atsuktuvus, ylas ar kt.).

Be smaigų žvejams rekomenduojama turėti virvę arba bent šaliką, kurį nelaimės atveju galima panaudoti kaip virvę.

Aplinkos ministerija primena, kad, siekiant apsaugoti lydekų išteklius, nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. lydekų žvejyba draudžiama.

Kaip patikrinti ledo tvirtumą?

Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tam, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm.

Tvirtas ledas turi mėlyną arba žalią atspalvį. Matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas. Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur jame įšąla medžių šakos, lentos ir kiti daiktai. Netvirtas ledas susidaro arti krūmų, medžių, nendrių ir tose vietose, kur įteka upeliukai, vanduo iš gamyklų, yra šaltiniai.

Prieš einant ant ledo dera apsidairyti, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, reikėtų eiti tuo takeliu, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Jeigu į ledą sudavus lazda ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą. Eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo.

Jeigu ledu eina grupė žmonių, reikia laikytis distancijos. Atstumas tarp žmonių turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai. Einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis. Ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų. Ledas labai pavojingas ir atodrėkių metu.

Kaip gelbėtis įlūžus ir padėti skęstančiajam?

Įlūžus svarbiausia nepasiduoti panikai ir neprarasti savitvardos. Ropštis ant ledo reikia į tą pusę, iš kur atėjote. Tam, kad padidėtų atramos plotas, ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas. Užšliaužus ant ledo reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis.

Pamatę skęstantį žmogų tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę rūbai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, šliaužte, plačiai ištiesus rankas.

Jei įmanoma, po savimi patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos. Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš. Skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus. Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir atsigulę ant ledo sudaryti grandinę iki eketės.