Amerikoje rastas seniausias šokoladas

Ar bendravo Amerikos Pietvakariai su Vidurio Amerika?

Gali būti, kad kakavos pupelės, augančios atogrąžų klimato šalyse, jau VIII a. būdavo importuojamos už tūkstančių kilometrų. Daugiau kaip šimtmetį archeologai bandė rasti Vidurio Amerikos ir JAV pietvakarinės dalies, kuriai priskiriamos Arizonos, Naujosios Meksikos, iš dalies Teksaso, Jutos ir Kolorado valstijos, ryšių įrodymų. Šis atradimas privers peržiūrėti įsitvirtinusią hipotezę, kad Amerikos Pietvakarių šiaurinės dalies gyventojai, statę namus Čako kanjone ir gaminę dailius keramikos gaminius, mažai bendravo su kaimynais iš Vidurio Amerikos.

Doroti Vošbern (Dorothy Washburn) ir jos vyras Viljamas (William), paskelbę savo tyrinėjimų rezultatus specializuotame leidinyje "Journal of Archaeological Science", aptiko kakavos pėdsakų keramikoje iš Čako kanjono. Mokslininkai ištyrinėjo dubenėlius, rastus archeologinių kasinėjimų vietoje "Site 13" jau XX a. 4-ą deš. Mokslininkai praskalavo dubenėlius vandeniu, paskui, naudodamiesi skysčių chromatografijos metodu, jį ištyrė. Masės spektrometras atskyrė mišinio komponentus ir nustatė kiekvieno elemento masę. Beveik kiekviename iš piliavietėje "Site 13" rastųjų dubenėlių buvo aptikta kakavoje esančių medžiagų - teobromino ir kofeino - pėdsakų. Negana to, lygiai tokios pačios molekulės aptiktos induose iš kitų gyvenviečių, esančių šalia "Site 13", taip pat dviejuose Kolorado valstijos kaimuose.

Vidurio Amerikoje kakava buvo tikrai auginama jau 1900 m. prieš mūsų erą, o šokolado gėrimas Meksikos "mokaja" kultūroje pasirodo maždaug po 4 šimtmečių. Prieskoniais paskanintą šokolado gėrimą visuomenės grietinėlė gurkšnojo per iškilmingus renginius arba per kulto ceremonijas. VIII a. Šiaurės Amerikos kaimuose, prie kurių priskiriamas ir "Site 13", dar nebuvo socialinių sluoksnių, todėl šokoladą, matyt, vartojo paprasti žmonės, ir ne ritualiniais tikslais, o dėl maistingumo. Šie taikūs kaimo gyventojai galėjo, kaip actekų kariai, iš kukurūzų miltų ir kakavos miltelių lipdyti papločius, kuriuos pasiimdavo į žygius arba tolimas keliones. Išmaišius tokį paplotį su vandeniu, buvo galima gauti porciją tirpaus karšto šokolado.

Palyginę savo tyrimo rezultatus su ankstesnių metų tyrimais, sutuoktiniai Vošbernai padarė išvadą: arba į Šiaurę persikėlė labai daug žmonių, arba Vidurio Amerika ir Amerikos Pietvakariai intensyviai prekiavo. Šiaip ar taip, šie du regionai ilgai palaikė glaudžius ryšius.

Išvadas vertina kritiškai

Dauguma mokslininkų laikosi versijos, kad Vidurio Amerika niekada neturėjo esminės įtakos Pietvakarių regiono kultūrai. Šio tyrimo rezultatus kai kurie iš jų taip pat vertina kritiškai: jeigu šokolado gėrimas būtų taip paplitęs šiaurėje, apie jį turėtų būti užsimenama folklore arba vaizduojamajame mene, tačiau nieko panašaus nėra; tuo metu, kai kakava būtų galėjusi patekti į Pietvakarius, ji būtų buvusi "neįtikėtinai brangus deficitas" ir paprasti žmonės nebūtų galėję jos vartoti.

Doroti Vošbern tikisi rasti daugiau kakavos pėdsakų ant kitų to meto artefaktų. Jos manymu, šio tyrimo rezultatai niekaip nepaneigia versijos, kad gyvenvietės žmonės šokoladą galėjo vartoti ritualiniais tikslais. Rezultatai akivaizdžiai įrodo, kad šie žmonės mėgo šokoladą ir žinojo, kaip jį paruošti, ir tuo, praėjus 1200 metų, ne itin skiriasi nuo dabartinių šio skanėsto mėgėjų.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"