2019 metų mėgstamiausių knygų dešimtukas

Skaitytojas, kuris nenori nusivilti knyga, gali drąsiai imti į rankas W. Whitmano „Žolės lapus“ (iš anglų kalbos vertė M. Burokas ir K. Pocius), F. Mauriaco „Anų laikų jaunuolį“ (iš prancūzų kalbos vertė D. Bučiūtė), D. Lessing „Nurodymus žengiantiems į pragarą“ (iš anglų kalbos vertė A. Stanaitytė-Karsokienė), L. Krasznahorkai „Šėtonišką tango“ (iš vengrų kalbos vertė V. Agurkis) ar H. Mulischo „Dangaus atradimą“ (iš olandų kalbos vertė B. Avižinienė).

Į mūsų dešimtuką nepatenka ir trileriai (nebent būtų koks išskirtinis atvejis, kai autorius žaidžia šio žanro konvencijomis) ar mokslinės fantastikos kūriniai, kurie turi savo specifiką ir dažniausiai konkuruoja tarp savo žanro atstovų. Mūsų dešimtuką domina tie kūriniai, kurie, kiek šiandien įmanoma nujausti, galėtų prisidėti prie literatūros raidos, t. y. prie dar neatvertų jos teritorijų. Įdomu, jog šiemet sudaryti dešimtuką nebuvo kūrinių „bado“, nes į jį siekė patekti apie penkiolika knygų. Bet apie viską iš eilės...

1.

Dešimtuką pradeda Nobelio premijos laureatės, lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanas „Bėgūnai“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis). Iš pirmo žvilgsnio be galo fragmentiškas kūrinys, sunarpliotas iš atskirų epizodų tarsi dėlionė, tačiau už kurios slypi tam tikra filosofija.

Išeities taškas – XVIII a. Rusijos sentikių atšaka, kuri teigė, kad nuo velnio žabangų gali išgelbėti tik nuolatinis judėjimas. Ne be reikalo romane tvirtinama, kad „palaimintas, kuris eina“. Romane nerasime chronologinio siužeto, nes jis neatitiktų judėjimo esmės. Mat knyga neapsiriboja vienu pasakotoju, jų čia yra daugybė – vyrų ir moterų, kurie yra atėję iš įvairių istorinių laikotarpių, pasižymi įvairiu amžiumi, įvairia mąstysena, įvairiais pasakojimo stiliais.

Autorei rūpi išsiaiškinti dvasinę judėjimo esmę, neatsitiktinai romano geografija aprėpia kone visą pasaulį, nes veiksmas vyksta Lenkijoje, Olandijoje, Australijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, JAV ir kt. Kai kurios istorijos tampa lyg ir išbaigtais apsakymais. Prie jų galima priskirti pasakojimą apie tai, kaip po mirties po mirties kompozitoriaus F. Šopeno širdis pasiekė Varšuvą arba profesoriaus Filipo Verhejeno kojos istorija, susijusi su skausmo tyrinėjimu. Tačiau šis romanas pasakoja ne tik apie judėjimą, bet ir apie žmogaus kūną, kuris tampa irgi savarankišku tyrinėjimo objektu, nes autorė siekia tuo pačiu siekia paaiškinti ir žmonijos esmę.

Romano pabaigoje rašytoja teigia, kad „rašysime vieni kitus“, nes tik taip kelionės metu nagrinėdami kitus, mes iš esmės atpažinsime ir save. Kelionę visuomet vainikuoja tikslas, kurio link ir veržiasi žmogus, nors, tiesą sakant, jis veržiasi savęsp...

Romanas skatina skaitytoją mąstyti, tiesti tiltus tarp atskirų epochų, kurias vienija judėjimo idėja. Tikrai netikėtas žvilgsnis žmonijos istoriją ir žmogų...

2.

Visai kitoks savo užmoju amerikiečių rašytojos Donna՚os Tartt romanas „Dagilis“ (iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas). Jame susilieja dabartis ir praeitis, neretai peržengiama trapi riba tarp gėrio ir blogio, o jo personažai nardo tarp Niujorko, Las Vegaso ir Amsterdamo, prislėgti tragizmo ir kančių naštos, tačiau iš tos visumos aiškėja JAV gyvenimo problemos, pradedant teisingumu, pinigų galia ir baigiant švietimu ir socialinėmis tarnybomis. Ir, suprantama, koks romanas be meilės ir draugystės. Trylikametis Teo Dekeris, kurį su jo motina beveik prieš metus paliko tėvas, nepalikęs jokio adreso. Vaikinukas jaučiasi lyg ir našlaitis, tačiau netrukus atsidūręs su motina netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, jis patenka į teroro aktą, kuris pražudo jo motiną ir jis iš tikrųjų tampa našlaičiu. Ta vieta - Niujorko Metropoliteno muziejus, kur jiedu apžiūrinėjo ekspoziciją. Visiškai apsvaigintas, patyręs didžiulį sukrėtimą, bet išlikęs gyvas, Teo, patartas senuko, pasisavina nedidelį flamandų tapytojo Karelo Fabricijaus paveikslą, kuriame vaizduojamas dagilis. Jis dar tada nežino, kad šis paveikslas jį lydės visą gyvenimą, keldamas jo susižavėjimą, o retsykiais virsdamas net apsėdimu. Teo - iš pirmo žvilgsnio nekaltas, dar neapsiplunksnavęs paauglys, ilgainiui susiduria su pasaulio pagundomis, ima žengti gyvenimo šunkeliais (alkoholis ir narkotikai), ir visa tai rašytoja aprašo su tokia jėga, kad skaitytojui net norisi jį nuo to sulaikyti. Mes suprantame, kad čia turime reikalą su auklėjimo romanu, nes protagonistas žengia iš paauglio į suaugusiųjų pasaulį, tam tikra prasme primindamas garsųjį anglų rašytojo Ch. Dickenso herojų Oliverį Tvistą. Jo auklėtojais tampa buržua šeima, priglaudžianti jį po motinos žūties, baldų restauratorius, mergina, sutikta po sprogimo ir bet kokius asmenybės varžtus praradęs Borisas. Kartais atrodo, kad Teo su savo draugužiu Borisu patenka į tokias situacijas, jog iš jų kelio atgalios nebesuras niekada... Jei skaitytojas imasi skaityti šį romaną, jis ima tarsi bėgti maratono distanciją, nes knygoje jo laukia 840 puslapių, už kurių slypi nepaprasta, kupina įtampos istorija, liudijanti autorės

3.

Tam tikra prasme į pirmąjį dešimtuko romaną panašus ir Mathiaso Énard՚o romanas „Kompasas“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė), kuris 2015 metais buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt‘ų – premija.

Šiuo romanu rašytojas tarsi nori atsakyti į klausimą, kas yra orientalizmas. Gal jis tėra tik madinga sąvoka, kurią mėgsta įterpti savo šnekose intelektualai? Gal orientalizmas tėra tik Vakarų išgalvotas dalykas? Tuomet iškyla klausimas, kur prasideda Rytai? Arba kur yra jų ribos? Tokie svarstymai neduoda ramybės romano pasakotojui ir protagonistui - austrų muzikologui Francui Riteriui, kad šis praleidžia ištisą bemiegę naktį savo bute Vienoje, nes, kankinamas neįvardintos ligos, jis yra prikaustytas prie lovos.

Tą nemigos laiką be banalių minčių apie kaimyną, šlapimo pūslę jis svarsto ir kur kas rimtesnius dalykus. Jo minčių eigą kreipia du vektoriai – muzika ir Rytai. Kitaip tariant, Francas savo mintimis klajoja tarp Rytų ir Vakarų, tarp praeities ir dabarties. Jis prisimena savo keliones į Rytų kraštus su keistuoliais archeologais, mokslininkais, kuriuos viliojo opijus, mylimą merginą Sarą, tyrinėjančią Irano rašytojo, nusižudžiusio Paryžiuje, kūrybą. Su ja jis ne tik praleido naktį po atviru dangum Palmiroje, šalia istorinių griuvėsių, bet keliavo drauge į Teheraną.

Prisimena kitas keliones į Stambulą, Alepą, Damaską garsių menininkų – Malerio, Heinės, Balzaco, Delakrua – pėdsakais... Be kelionių vaizdų jo atmintyje iškyla istorijos iš universitetinio gyvenimo, nes jam tenka daug kur dalyvauti mokslinėse konferencijose, perskaitytos knygos, tikslios žinios apie Listą ar austrų orientalistą Jozefą fon Hamerį-Purgstalį, vieną sykį išbandytas opijus, nepakeičiamas orientalistų palydovas. Į atmintį įsibrauna ir šiandieninės realijos – karas Sirijoje, išsprogdinta Palmira...

Kartais jis susimąsto, kad savo mintis reiškia garsiai ir dėl to gali būti palaikytas pamišėliu. Tiesa, jis tą naktį leidžia šalia Beethoveno kompaso kopijos. Šio kompaso savybė yra ta, kad jis, užuot rodęs Šiaurę, savo rodyklę yra nukreipęs į Rytus. Tačiau svarbiausia aplinkybė, kodėl muzikologas praleidžia bemiegę naktį, yra ta, jog jis paštu iš Borneo salos, kur yra nusidanginusi Sara, gauna jos mokslinį straipsnį.

Sara yra prancūzė, ji jauna ir graži, mokanti keletą kalbų. Kai romano pradžioje jie susitinka vienoje iš konferencijų, ji yra dvidešimtmetė, romano pabaigoje – jai keturiasdešimt penkeri. Sara paliko Francą, ištekėjo už kito, tapo pripažinta specialiste, o Francas liko dėstytoju, vis labiau abejojančiu savimi. Tačiau abiejų atmintyje išliko dvi naktys Rytuose, kurios įkūnys ir jų gyvenimus...

„Kompasą“ galima pavadinti ir meilės romanu, vis dėlto, ta Franco meilė yra susijusi ne tik su Sara, bet ir su Rytais. Šiuo atveju visai suprantama, kodėl Franco kompasas rodo tik Rytus...

Šis romanas yra savotiškas sąvadas, kelionė per du šimtmečius, išreiškianti pagarbą tiems žmonėms, kurie pašventė savo gyvenimą Rytų studijoms ar meninei kūrybai. Tuo pačiu rašytojas stengiasi atskleisti ir Rytų įnašą į Vakarų kultūrą, skirtingų tautų ir kultūrų dialogą.

4.

Amerikiečių rašytojo Philipo Rotho romanas „Kiekvienas žmogus“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys) iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai banalus. Jis pradedamas buvusio reklamos agentūros darbuotojo laidotuvėmis žydų kapinėse. Čia jam nusilenkti iš Kalifornijos atskrido jį be galo gerbęs brolis Hovis. Tačiau iš trijų jo buvusių žmonų dalyvauja tik viena. Tik iš pareigos čia pasirodė ir du jo sūnūs, kurie jo nekentė. Viską tvarko jo duktė Nensė, kuri tiesiog dievino tėvą.

Velionis turėjo ir savo aistrą: tapybą, kurios jis net mokė kitus paskutiniaisiais gyvenimo metais. Palengva prieš skaitytojo akis praplaukia velionio gyvenimas: jo santykiai su vaikais, jo meilės istorijos su moterimis, o vėliau ir nuolatinis lankymasis ligoninėse, nes iš prigimties būdamas silpnos sveikatos, jis visuomet pavydės sveikiesiems.

Kadangi skaitydami romaną, taip ir nesužinome jo vardo, mums tampa aišku, kad rašytojas specialiai siekia, kad skaitytojas irgi pasijaustų tuo „kiekvienu žmogumi“, ir suvoktų, jog už jo slypi universalaus pobūdžio – kaltės, ligos, sveikatos, pasmerkimo – problemos.

Rašytojas labai tiksliai aprašo žmogaus baimes, kasdienę įtampą, klaidas, santykius su artimaisiais. Ir susidaro įspūdis, kad žmogus su tam tikru kartėliu baigia savo gyvenimą, nes suvokia, kad jis tapo toks, koks nenorėjo būti...

5.

Jau žydų rašytojo Amoso Ozo romano pavadinimas „Judas“ (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman) tarsi skelbia, jog jame anksčiau ar vėliau susidursime su išdavystės tema. Kaip išaiškėja skaitant romaną, ta išdavystės tema yra pateikiama įvairiais aspektais. Tačiau viskas prasideda nuo romano protagonisto Šmuelio Ašo, kuris dėl kelių priežasčių – tėvo įmonė patiria bankrotą, jo mergina išteka už kito – meta studijas ir palieka magistro darbą „Jėzus žydų akimis“, kur jam teko narplioti ir išdavystės temą.

Ieškodamas pragyvenimo, jis apsigyvena neįgalaus septyniasdešimtmečio vyriškio Geršomo Valdo namuose, kur privalo kasdien su juo šnekučiuotis įvairiomis temomis. Čia jis sutinka ir veik dvigubai vyresnę už jį Ataliją, kuri išsyk perspėja jį, kad nesiektų jos įsimylėti, nes tada jis turės palikti šiuos namus. Jis vėl sugrįš prie mokslinio darbo, nes jį po pokalbių su Geršomu ima dominti išdavystės anatomija.

Antroji romano išdavystė yra susijusi su Atalijos tėvu, kuriam užvis labiau rūpėjo taika, negalėjo sutikti su nacionalizmo idėjomis, kurias Nepriklausomybės karo metu palaikė Izraelio valstybės įkūrėjas Dovydas Ben Gurionas ir užtat buvo laikomas išdaviku.

Trečioji romano išdavystė siejasi su Atalijos vyru, Geršomo sūnumi, kuris paskutinėmis minėto karo dienomis pražudo save. Užtat Atalija su pagieža žiūri į vyrus, kurie siekia pralieti kraują.

Be abejonės, romane įdomiausi yra svarstymai apie Judo Iskarijoto išdavystę. Jeruzalės dvasininkai, sužinoję, kad Jėzus Kristus patraukia minias žmonių, pasikvietė turtingąjį Judą Iskarijotą ir paprašė jo prisišlieti prie šio netikro pranašo. Judas susidorojo su užduotimi ir tapo apaštalų bičiuliu ir Kristaus patikėtiniu. Po šio pamokslų jis tapo uoliausiu jo tarnu ir vylėsi, kad dvasininkai atsisakys savo įtarimų. Kai Jėzus buvo suimtas, Judas tikėjo, kad jis įvykdys savo eilinį stebuklą ir išsigelbės, tačiau supratęs, kad jis pats prisidėjo prie jo žūties, pasikorė ant figmedžio.

Šmuelio nuomone, Judas buvo pirmasis ir vienintelis krikščionis. Šitaip autorius pateikia kitą Judo versiją, jis teigia, kad be jo niekada nebūtų atsiradusi krikščionybė, nes jis vienintelis tikėjo Jėzaus dieviškąja galia... Lėtai besirutuliojantis romanas, verčiantis skaitytoją susimąstyti ir ieškoti savų išvadų...

6.

Pierre՚o Lemaitre՚o romano pavadinimas „Iki pasimatymo ten aukštai“ (iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas) susijęs su eilinio kareivio Žano Blanšaro paskutiniais laiško žodžiais „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse, mano brangioji žmona“. Šis karys kartu su kitais penkiais likimo draugais 1914 metų gruodžio mėnesį Pikardijoje, Vengrė kaimelyje dėl karininko kaltės buvo apkaltintas dezertyravimu ir sušaudytas. 1921 metais visus šešis karius teismas išteisino.

Romano veiksmas prasideda 1918 metų lapkričio 2 dieną, kai iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir paliaubų lieka 10 dienų. Norėdamas įsiteikti vyresnybei ir pelnyti kokį nors apdovanojimą, leitenantas d՚Olnė-Pradelis siunčia savo karius į bereikalingą mūšį su vokiečiais. Romanas ir prasideda šiuo mūšiu, po kurio gyvi liks tik trys jo dalyviai: leitenantas d՚Olnė-Pradelis ir du kariai – Alberas Majaras ir Eduaras Perikūras.

Alberą, apkasuose užverstą žemių, iš mirties nasrų išgelbėjo Eduaras, kuriam kiek vėliau sviedinio skeveldra nutraukė apatinę veido dalį. Alberas ima rūpintis savo bičiuliu, nors iš pirmo žvilgsnio juos daug kas skiria. Mat iš darbininkų kilęs Alberas buvo viso labo eilinis buhalteris, nepuoselėjęs jokių kilnesnių svajonių, nebent sekiojęs paskui Sesilės sijoną, kai tuo tarpu įnoringasis Eduaras, pripažinęs savo netradicinę orientaciją, paėjo iš turtingos šeimos, buvo laikomas laimės kūdikiu, domėjosi daile ir pats puikiai piešė, tačiau nerado bendros kalbos su tėvu, turtingu pramonininku.

Ši aplinkybė lemia, kad Eduaras nebenori grįžti į šeimą, jam Alberas išrūpina dokumentus kita pavarde. Be to, Alberas stengiasi bičiulį aprūpinti morfijumi, kad palengvintų jo kančias. Net rūko Eduaras neįprastai – susikiša cigaretę į šnervę. Tačiau netrukus jie įsitikina, kad Prancūzijai rūpi ne gyvieji, o mirusieji.

Valstybė nusprendžia kiekviename kaimelyje pastatyti paminklą Pirmojo pasaulinio karo aukoms. Tėvynė nekreipia dėmesio į demobilizuotus karius, kurie tik didina bedarbių gretas. Tačiau Alberui ir Eduarui reikia gyventi. Prie naujo gyvenimo geriausiai prisitaiko d՚Olnė-Pradelis, kuris gavęs kapitono laipsnį, veda turtingą Eduaro seserį ir ima krautis turtus, pardavinėdamas karinių sandėlių atsargas. Vėliau jis sugalvoja rinkti mūšių laukuose palaidotus karius ir juos perkelti į specialiai pastatytus nekropolius, kur prie jų kapų galėtų rinktis artimieji. Bet ir čia jis neapsieina be machinacijų, nes kas dabar žino, kas guli tuose karstuose. Tuo tarpu kapitonas puikiai supranta, kad sauso nieks neklauso, ir stengiasi pamaloninti kokį nors politiką ar valdininką.... Kaip čia neprisiminti 1922 metais ištartų rašytojo Anatole՚io France՚o žodžių: „Mes galvojome, kad žūstame už tėvynę, o žuvome už pramonininkus“. Išeina, kad taika skaudesnė už karą...

Savaip Prancūzijai, kuri juos užmiršo, keršija du bičiuliai. Jie, naudodamiesi situacija (kiekviename kaimelyje turi būti paminklas!), sukuria katalogą (čia jau darbuojasi Eduaras) su įvairiais paminklų pavyzdžiais, siūlo jį atskirų vietovių merams, šie renkasi, sumoka avansą, o katalogo autoriai su pinigais dingsta iš jų akiračio... Romanas pasižymi nepretenzingu pasakojimu, nemažai istorijų įgyja netikėtą lūžį. Šis kūrinys yra ir savotiškas paminklas Pirmajam pasauliniam karui ir jo aukoms.

7.

Izraelio rašytojos Zeruya՚os Shalev romanas „Skausmas“ ( iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman) perkelia mus į Tel Avivą, kur susipažįstame su sėkmingai besitvarkančia mokyklos direktore Irise. Vis dėlto, labiau įsižiūrėjus į jos gyvenimą, matyti, kad jo nuolatiniu palydovu tampa skausmas. Ši 45 metų amžiaus moteris nukentėjo prieš dešimt metų nuo savižudžio pasikėsinimo (beje, pačios rašytojos išgyventas faktas), tačiau net ir dabar nesijaučia visiškai sveika.

Ne mažesnis skausmas apėmė ją ir tada, kai jos tėvas žuvo kare, nors ji buvo dar visiškai vaikas. Skausmą ji patiria ir tada, kai ją septyniolikmetę palieka Eitanas – jos pirmoji didelė meilė. Skausmą ji išgyvena, kai į rimtą bėdą patenka jos duktė Alma, pradėjusi savarankišką gyvenimą Tel Avive. Nesijaučia ji laiminga ir šeimoje, nes jos vyras Mikis, įnikęs į kompiuterį, tiesiog užmiršta ją. Nėra ko stebėtis, kad jos ir vyro santykiai yra įtempti, neranda ji bendros kalbos ir su savo dviem vaikais. Ji bando suprasti, kodėl taip nutiko. Gal viską lėmė nelaiminga pirmosios meilės istorija, gal tas pasikėsinimas, ilgam ją prikaustęs prie lovos?

Po trisdešimties metų ligoninėje sutikusi Eitaną, kuris tapo gydytoju, Irisė atsiduria kryžkelėje – kas svarbiau: būti su mylimuoju ar pareiga šeimai? Romanas patraukia kruopščia žmogaus prigimties analize. Ji parodo, koks nepastovus yra žmogus, kuris kartais negali suvokti, ką jis jaučia ir nežino kaip veikti. Jei šiandien kai kurie sprendimai atrodo suprantami ir tikri, rytoj jie jau gali pasirodyti visiškai klaidingi...

8.

XIX amžiaus vidurio Londonas. Artėja pasaulinė paroda, kuri bus atidaryta visiškai naujuose Krištolo rūmuose. Šiame mieste vyksta anglų rašytojos Elizabethos Macneal romano „Lėlių fabrikas“ (iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė) veiksmas. Dvi rausvaplaukės seserys dvynės Roza ir Airisė dirba lėlių parduotuvėje, tačiau Airisę domina tapyba. Užtat kai jai pasiūlo tapti dailininko Luiso Frosto modeliu, ji sutinka tik tuomet, jei jis jai perteiks ir meno paslaptis, tuo labiau, kad jis priklauso tuo metu madingiems prerafaelitams.

Bendraudama su Frostu, Airisė jaučiasi it devintame danguje, nes tiki, kad jos svajonė išsipildys. Tačiau jos tolesnį gyvenimą nulemia atsitiktinumas. Vieną dieną, kai ji vaikštinėja po parodą, ją išvysta iškamšų meistras Silas Rydas. Airisei jis nepadaro jokio įspūdžio, tačiau Silas nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jos ir deda visas pastangas, kad jinai priklausytų tik jam.

Romanas yra sykiu pasakojimas apie moters norą pranokti save, bent jau prilygti vyrų pasauliui, bet taip pat ir apie meilę, kuri nenori riboti savęs to meto taisyklėmis, pragaištingą apsėdimą ir meno galią.

9.

Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee՚ės romanas „Elizabeta Kostelo“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė) pasakoja apie pagyvenusios australų rašytojos Elizabetos Kostelo gyvenimą. Be abejo, ši rašytoja – autoriaus fantazijos vaisius. Tačiau jos gyvenimą rašytojas atskleidžia palaipsniui, pateikdamas jos aštuonis pranešimus publikai.

Galima teigti, kad kūrinyje priešais skaitytoją iškyla aštuoni jos portretai. Vieną pranešimą ji skaito, kai gauna premiją Pensilvanijoje, kitą – Olandijoje arba pakviesta sesers, kai ši gauna apdovanojimą Pietų Afrikos respublikoje. Tie pranešimai, kad ir kokie oficialūs bebūtų, tampa proga rašytojai išdėstyti savo nuomonę įvairiomis temomis: pradedant gyvūnų teisėmis ir baigiant romano kaip žanro ateitimi. Kai kurie jos samprotavimai yra kontraversiški, bet tuo pačiu ji išreiškia ir savo dvejones, nerimą, tuo labiau, kad ji turi sūnų, kuris nesijaučia savas šeimoje, nes motina nuolat užsiėmusi savo darbais, ji nutolusi ir nuo savo sesers vienuolės, kuri dirba ligoninėje.

Rašytojas parodo, kad Elizabeta ne tik garsėja savo jaunystės romanu „Namas Eklzo gatvėje“, bet turi ir trūkumų, kurie ją kaip romano personažą daro gana žmogišką. Bet ir Elizabeta supranta, kad žmogus negali būti visą laiką vienodas, jis nuolat keičiasi, ir jis gali tik svarstyti, kiek išlieka toks pat...

10.

Islandų rašytojos Auður Ava‘os Ólafsdóttir (Oidur Avos Oulafsdoutir) romanas „Randai“ (iš islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė) mus nukelia į Islandiją, kurią nutaria palikti 49 metų romano protagonistas Jounas Ebeneseris, suvokęs, kad jo gyvenimas nebeturi ateities. Mat jį paliko žmona, jo motina, buvusi matematikos mokytoja, vis labiau grimzta į senatvės ūkanas, o duktė jam ne duktė, nes jis nėra jos biologinis tėvas.

Gyvenimas jam tampa nebemielas, jis susimąsto net apie mirtį. Bet norėdamas apsaugoti dukrą nuo nelaimės, jei ji atrastų jį mirusį, jis, įkurdinęs motiną prieglaudoje, pardavęs savo įmonę, palikęs mobilų telefoną ant naktinio stalelio, nutaria iškeliauti į tokią šalį (ji nėra įvardyta, galima tik spėti, kad ji yra Rytų Europoje ), kur neseniai baigėsi karas, bet ten dar tyko daug pavojų, ir tuomet jo mirtis atrodys natūralesnė.

Prieš kelionę jis, norėdamas paslėpti randus ant rankos, pasidaro tatuiruotę – vandens leliją, nes ji jam įkūnija – motiną ir dukrą. Su savimi jis pasiima tik porą kojinių, įrankių dėžę ir persimeta per petį elektrinį gręžtuvą. Bilietą nusiperka tik į vieną pusę. Mat jis mėgsta meistrauti ir pataiso viską, ko imasi, bet ar jam pavyks sutvarkyti savo gyvenimą? Patekęs į tą šalį, jis sutinkamas, kaip įtartinas užsienietis, nes jo kalba čia visai nesuprantama, be to, jis keliauja be jokio bagažo, tik su įrankių dėže. Bet pamažėle jis tampa reikalingas kaimeliui, kuriam po karo trūksta darbo rankų.

Ilgainiui jis supranta, kad jo asmeninės bėdos yra tik menkniekis palyginus su kaimelio gyventojų nelaimėmis. Šitaip jo gyvenime atsiranda moteris, kuri išgyvenusi karo baisumus, viena augina sūnų... Be galo kondensuota, glaustas istorija, neretai primenanti poetinį tekstą, grąžinanti romano protagonistą iš mirties į gyvenimą.