Vasarį pamiršta žiema

Tačiau jeigu dabar, vasario vidury, pamirštame žiemą, net neįmanoma pasakyti, kas dėl to kaltas. Galbūt - pati žiema? Bet tikrai - ne mes... Nes ką gi mes galėtume? Kas mes esame prieš paprastus gamtos dėsnius?

Štai prieš keletą dienų nulalėjo Užgavėnės. Buvo linksma, nors - ne žiemiška. Ir žiemos nebuvo dėl ko vyti. Jeigu būtume radę nors ploną pusnį, būtume virtę visi į ją kartu su Kanapiniu ir Lašininiu. Arba - būtume patys joje pasivolioję. Tačiau pusnies ir net sniego saujos nebuvo. O ant ledo perspėjo nelipti, nes jis nejaukiai pilkas, melsvas ar dar kitoks ir atrodo visai nepatikimas.

Ar ilgai prisiminsime tokias šventes, kai nieko nevyko? Jūs, žinoma, pasišiaušite - kaip tai nevyko: juk degė laužas, kepė kažkas skanaus, o blynų buvo... ir su mielėms, ir be jų, su tokiais ir kitokiais pagardais, su... Bet žiemos nebuvo...

Turėjome tokių nuojautų, kad nuo vasario vidurio žiema dar sugrįš. Ar tikrai ji turėtų būti labai žiauri, ar snieguota ir šalta, to nežino niekas. Mums ir gamtai ji tiktų bet kokia. Tačiau vilčių dar kartą susitikti su žiema lieka vis mažiau. Gamta dar turi atsarginių variantų, ji žiemą gali sugrąžinti ir kovą, net balandį. Tačiau kam ji tada bus svarbi? Kam jos reikės?

Miške nerimsta zylės - pamatė kažką nepažįstamą, nežinomą ir apspitusios stebisi, čypauja. Tokius paukščių balsus reikia girdėti, nes jie gali atvesti prie labai įdomių dalykų. Todėl tyliai, stengdamasis nebraškėti per nukritusias šakeles ir nešmėžuoti, einu jų balsų link. Štai matau sunerimusius paukščiukus, straksinčius eglės šakom; kai kurie jų skraido pirmyn - atgal, susijaudinę skelbia giriai apie pavojų. Koks gi čia pavojus medyje tyko? Negi lūšis? Taip... matau: primerktos akys, pilkai rusva spalva tarp šakų... naminė pelėda! Vakar vakare ji ūkavo, skraidė prie senos kirtavietės. Čia yra net kelios pušys, kuriose juodoji meleta iškapojo dreves, tačiau vieną kartą jose perėjusi, paliko kitiems. Pelėdai tokie namai labai patinka, ji čia tikrai kažkur perės. Dienoti ji įsitaisė eglės šakose, o saulei pašvietus netgi atsuko vieną šoną, kitą - kiekvienam smagu pasišildyti. Nenorėjau eiti artyn - jau tolau, kai pamačiau, kaip pelėda išskrido iš savo slėptuvės, pasileido skristi virš biržės ir toli palikusi persekiojančias zyles vėl nėrė į eglių tankumyną. Gal nors ten pailsės...

Takeliu ateina lapė... Ją pamačiau iš toli, sustojau už pušies kamieno ir laukiau - ar prieis artyn, ar pastebės? Lapei, atrodo, rūpėjo visai kas kita - ji ėjo labai palengva, uostė kupstus, kažko ieškojo tarp bruknių ir paparčių. Radusi mano pėdas, lapė susimąstė. Paprastai jai toks kvapas būdavo lyg botagas, tačiau šįkart rudoji ilgai uostinėjo ir vėl lyg niekur nieko pėdino takeliu. Štai priėjo visai arti, pakėlė akis ir pažiūrėjo į mane. Jos akyse nebuvo baimės - tik kažkoks sumišimas ir priekaištas: kodėl aš čia, kodėl trukdau tokį šventą metą? Straktelėjusi šalin, lapė nuturseno prie kadagio, atsitūpė už jo ir ėmė laukti - supratau, kad žvėris labai aiškiai siūlė man dingti, važiuoti iš miško į savo, žmonių pasaulį.

Taip ir padariau: palikau lapę švęsti savo vestuvių, pelėdą - ilsėtis. Palikau mišką nežiemiškam svaiguly. Greitai ten sugrįšiu, tačiau vis mažiau tikiu, kad surasiu žiemą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“