Stebėjo paukščius, pamatė rudąjį lokį

Anks­ty­vą ge­gu­žės 15 die­nos ry­tą Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (LEU) lek­to­rė Re­na­ta Mac­ke­vi­čie­nė kar­tu su vy­ru, Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos na­riu Ma­ri­jo­nu vyk­dy­da­ma paukš­čių ste­bė­se­ną (mo­ni­to­rin­gą), Tra­kų ra­jo­no apy­lin­kė­se su­ti­ko Lie­tu­vo­je la­bai re­tą sve­čią – ru­dą­jį lo­kį (Ur­sus arc­tos), ku­ris yra įtrauk­tas į Lie­tu­vos Rau­do­ną­ją kny­gą.

R. Mac­ke­vi­čie­nė jau ke­lio­li­ka me­tų ste­bė­da­ma paukš­čius ren­ka duo­me­nis sa­vo bū­si­mai dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jai. Or­ni­to­lo­gai, at­li­kę ap­skai­tą, dar ku­rį lai­ką klau­sy­da­mie­si paukš­čių gar­sų ir be­si­gro­žė­da­mi ry­to sau­lės ap­švies­to­se pie­vo­se be­si­ga­nan­čio­mis stir­no­mis, apie 10 va­lan­dą ry­to, pa­miš­kė­je pa­ste­bė­jo ant že­mės tu­pin­tį jū­ri­nį ere­lį – pa­ki­lęs jis na­guo­se nu­si­ne­šė kaž­ko­kį paukš­tį. Ma­ri­jo­nas nuė­jo pa­si­žiū­rė­ti puo­tos li­ku­čių, kur bal­ta­vo žu­vu­sio paukš­čio plunks­nos, apie 130 m nuo jo iš Ink­lė­riš­kių miš­ko per ka­na­li­zuo­tą Cir­vi­jos upe­liu­ką per­bri­do stam­bus gy­vū­nas. Tiek Re­na­ta, tiek Ma­ri­jo­nas pa­ma­nė, kad tai brie­dis ar­ba šer­nas, bet, di­de­lei abie­jų nuo­sta­bai, tai bu­vos ru­da­sis lo­kys!

„Iš upe­liu­ko iš­li­pęs į at­vi­rą pie­vą nu­si­pur­tęs sa­vo su­šla­pu­sį kai­lį, ap­si­dai­ręs ir tik­riau­siai pa­ju­tęs žmo­gaus kva­pą, lo­kys pra­dė­jo bėg­ti link Pa­mer­kių miš­ko, per at­vi­rą, apie 1 km il­gio, pa­sė­lių lau­ką. Perp­lau­kęs Mer­kio upę lo­kys din­go miš­ko tank­mė­je“, – apie ne­ti­kė­tą re­gi­nį pa­sa­ko­ja R. Mac­ke­vi­čie­nė.

Tai­gi, ste­bė­tas tik­rai re­tas gy­vū­nas, kar­tais už­klys­tan­tis į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją. Re­na­ta tu­rė­jo fo­toa­pa­ra­tą, ku­riuo pa­vy­ko įam­žin­ti re­tą gy­vū­ną nuo­trau­ko­se. De­ja, lo­kio pėd­sa­kai pu­rio­je dur­pin­go­je dir­vo­je ne­bu­vo ryš­kūs.

Lo­kys yra vi­saė­dis gy­vū­nas: ėda įvai­rių au­ga­lų la­pus, šak­nis, uo­gas, gi­les, rie­šu­tus, mėgs­ta ga­ny­tis ku­ku­rū­zų ir avi­žų lau­kuo­se, mėgs­ta skruz­dė­les ir jų pe­rus, įvai­rias kir­mė­les bei vabz­džius, jų ler­vas, jei at­si­ras­tų ga­li­my­bė neat­si­sa­ky­tų pa­sma­gu­riau­ti me­du­mi, taip pat ne­pa­liks su­ras­tų paukš­čių kiau­ši­nių, bei jų jau­nik­lių, ga­li pa­pjau­ti ir stam­bes­nius gy­vū­nus.

Se­kant ste­bė­to lo­kio pa­lik­tais pėd­sa­kais paaiš­kė­jo, kad jis mai­ti­no­si upės pa­kran­tė­je gau­siai su­žė­lu­sio­mis garš­vo­mis (Ae­go­po­dium po­dag­ra­ria). De­ja, to­liau pėd­sa­kai din­go, nes lo­kys žings­nia­vo ga­na tan­kiu eg­ly­nu, kur ne­bu­vo žo­li­nės aug­me­ni­jos.

„Ru­da­sis lo­kys at­ro­do ne­ran­gus ir gre­mėz­diš­kas, bet ste­bint gam­to­je apie 50 km per va­lan­dą grei­čiu bė­gan­tį lo­kį ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad tai – tas pa­ts, prieš ke­lias mi­nu­tes ste­bė­tas lė­tai pė­di­nan­tis žvė­ris“, – pa­sa­ko­ja R. Mac­ke­vi­čie­nė.

Ar­ti­miau­sios mū­sų kai­my­ni­nės ša­lies – Bal­ta­ru­si­jos lo­kiai tu­ri tam­siai ar švie­siai ru­dą kai­lį, sve­ria 113–270 kg, kū­no il­gis 130–185 cm. Jų gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka tai di­de­li, daž­niau­siai miš­rūs, miš­kų ma­sy­vai. Žie­mą iš ru­dens ge­rai įmi­tę lo­kiai įmin­ga, o sau­sio pa­bai­go­je ar va­sa­rio pra­džio­je at­ve­da 1–3 (re­čiau 4–5) jau­nik­lius.

Iki XVIII–XIX a. šis žvė­ris bu­vo pa­pli­tęs vi­so­je Eu­ro­po­je, Šiau­rės Af­ri­ko­je (At­la­so kal­nų sri­ty­je), šiau­ri­nė­je Azi­jos da­ly­je (į pie­tus nuo Hi­ma­la­jų) ir Šiau­rės Ame­ri­ko­je. XIX a. pa­bai­go­je, XX a. pra­džio­je area­las la­bai pa­ki­to lo­kio ne­nau­dai, iš­li­ko tik izo­liuo­tos area­lo da­lys. Lie­tu­vo­je ru­die­ji lo­kiai jau ne­be­gy­ve­na dau­giau nei 130 me­tų.

Lie­tu­vos gam­ti­nin­kas Ta­das Iva­naus­kas nu­ro­do, kad pa­sku­ti­nis lo­kys Lie­tu­vo­je nu­šau­tas 1883 m. Ši rū­šis yra įtrauk­ta į Lie­tu­vos res­pub­li­kos sau­go­mų rū­šių 0(Ex) ka­te­go­ri­ją (t.y. iš­ny­ku­si ar gal­būt iš­ny­ku­si rū­šis), eu­ro­pi­niu mas­tu įra­šy­ta į Ber­no kon­ven­ci­jos III, Bu­vei­nių di­rek­ty­vos II ir IV prie­dus.

L. Bal­čiaus­ko (2015 m.) duo­me­ni­mis, į Lie­tu­vą lo­kiai kar­tais už­klys­ta iš Lat­vi­jos (su­skai­čiuo­ja­ma iki 10) ar Bal­ta­ru­si­jos (ap­tin­ka­ma apie 140–180 in­di­vi­dų). 1967 m. lo­kys pa­ste­bė­tas Aly­taus, 1968 m. – Va­rė­nos ra­jo­nuo­se, 1975 m. vie­nas ma­ty­tas Bir­žų gi­rio­je, o 1982 m. – Uk­mer­gės ra­jo­ne, 2009 m. – Šven­čio­nė­lių me­džio­to­jų bū­re­lis pa­ste­bė­jo lo­kio pėd­sa­kus La­ba­no­ro gi­rio­je. Prieš še­še­rius me­tus (2011 m.) ša­lia Vil­niaus, La­vo­riš­kių pa­sie­nio ruo­že, vals­ty­bi­nės sie­nos ap­sau­gos pa­rei­gū­nai už­fik­sa­vo į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją iš Bal­ta­ru­si­jos ve­dan­čius stam­baus žvė­ries pėd­sa­kus. Moks­li­nin­kai pa­tvir­ti­no, kad tai ru­do­jo lo­kio pėd­sa­kai. Prieš 15 me­tų pėd­sa­kai bu­vo ma­ty­ti net Vil­niaus mies­to ri­bo­se, už Ža­lių­jų eže­rų.

„Ma­no­ma, kad į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ru­die­ji lo­kiai tik už­klys­ta, o gal ka­da tu­rė­si­me Lie­tu­vos fau­nos są­ra­še šią rū­šį aukš­tes­nė­je ka­te­go­ri­jo­je, nei nu­li­nė?“ – po ne­ti­kė­tos ste­bė­se­nos svars­to Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to lek­to­rė.