Paulius Korsakas atskleidė, kokie pavojai tyko žvejų

- Birželio 27-oji - Tarptautinė žvejų diena. Kaip minite šią datą?

- Minėti šią dieną tampa vis populiariau... Juk Lietuvoje yra apie 200 tūkst. meškeriotojų. Šiaip žvejai yra skirstomi į kastas. Žvejais mes laikome verslininkus, kurie žuvis gaudo tinklais, o meškeriotojai gaudo meškerėmis. Bet apskritai visi vadinami žvejais. Gerai, kad yra žvejų diena. Kaip kosmonautų, pasieniečių, traktoristų, taip ir žvejų. Jeigu galima ką nors švęsti, būtinai reikia ir švęsti...

- Ar žvejai Lietuvoje yra vieningi, ar tarp jų yra konkurencija?

- Kol kas mūsų šalyje dar yra konkurencijos. Man labai keista. Čia kaip tarp grybautojų - kas greičiau ras didesnį baravyką, nuskins ir kitam nepaliks. Toks yra lietuvio charakteris, stengiamasi greičiau ištraukti žuvį kitam iš panosės, o tada džiaugiamasi savimi. Kita vertus, žvejyba yra kaip slidinėjimas nuo kalnų - tai gamta, geri draugai, gera nuotaika. Į žvejybą reikia važiuoti su gera kompanija, artimais draugais ir tiesiog mėgautis geromis emocijomis.

- Jūsų laida puikiai žinoma ir ilgai gyvuojanti. Ar žiūrovai skambina, rašo laiškus klausdami, kur geriausiai kimba, į kokią vietą važiuoti žvejoti?

- Feisbuke kiekvieną dieną gaunu po 300 žinučių. Vieniems sugebu atsakyti, kitiems ne.

Kartais neturiu laiko. Aišku, ir skambina, klausia. Vis dėlto šioks toks autoritetas... Iš tiesų sulaukiu daug laiškų ir klausimų. Net kai kurias savo laidas kuriu perskaitęs laiškus, išanalizavęs bendrą nuomonę, ko žmonėms trūksta, ko daugiausia klausia. Sukuriu laidą, o jie randa atsakymus į savo klausimus.

- Iš publikos jaučiate glaudų grįžtamąjį ryšį?

- Be abejo. Tai normalu. Jeigu esi normalus žmogus, reaguoji į aplinką. Jeigu jauti, kad tavęs kam nors reikia, tada kuri, darai.

- Kokia yra jūsų gyvenimo žuvis? Ar ji jau pagauta, ar ją dar gaudote?

- Žinoma, dar gaudau. Kaip Ernesto Hemingvėjaus apysakoje „Senis ir jūra“ - kol man rankų nesupjaustys ir mano valtelės neištemps į vidurį vandenyno, tol nepagavau didžiausios žuvies. Gaudysiu tol, kol man rankų nesupjaustys valas, kol mano valtelės neištemps į vidurį vandenyno...

- Ar įmanoma patirti traumų žvejojant?

- Žinoma, galima. Ant sudužusio butelio užlipti... Šiaip žvejyba yra kateriai, vanduo, bet tikrai nėra baisu. Tai pats saugiausias sportas, hobis. Čia nenusilauši rankos kaip slidinėdamas ar nenukrisi iš didelio aukščio kaip alpinistas. Žvejyboje labiausiai saugotis reikia erkių, bet man niekada gyvenime nėra įsisiurbusi erkė. Matyt, mano brudnas kraujas, kad erkės manęs nemėgsta.

- O gal jūs taip prisitaikėte prie gamtos, kad jūsų nepastebi?

- Aš pats dvokiu kaip erkė, tai jos ir galvoja, kad aš vietinis.

- Kaip išvengiate rutinos, vis tiek kartojasi sezonai, vietos, į kurias važiuojate meškerioti?

- Žvejybos hobis yra vienas populiariausių pasaulyje. Kad jis būtų įdomus, stengiasi milijonai įmonių nuo Amerikos iki Japonijos. Inžinieriai, konstruktoriai, kūrėjai nuolat pristato ką nors naujo. Keičiasi žūklės stilius, masalai, žūklės taktika, požiūris į žūklę. Visa tai mes bandome atkartoti ir vos spėjame reaguoti į viską, kas vyksta pasaulyje. Žvejyba nuolat plečiasi ir atsinaujina. Atsiranda milijonai naujovių. Vos spėjame jas išbandyti. Tai be galo greitai šuoliuojantis verslas, kūryba. Automobilių kūrėjai taip greitai nekuria kaip žvejybos masalų, meškerių, valų kūrėjai. Vos spėju viską išbandyti, parodyti, papasakoti apie naujus stilius ir įkvėpti žiūrovus. Aš tiesiog tuo gyvenu, o kai tuo gyveni, būni pirmas ir antro nebereikia.

Parengta pagal priedą „TV publika“