Laimingos istorijos: bjaurieji ančiukai, tapę gulbėmis (3)

Keturkojams, patyrusiems bjauriojo ančiuko dalią ir galiausiai tapusiems gulbėmis, šiuo metu nelyg scenos žvaigždėms yra rengiamos fotosesijos dešimtyje Lietuvos miestų, įskaitant Klaipėdą. Tai Gyvūnų gerovės iniciatyvos projekto "neBrisius.lt" komandos sumanymas. Šioje komandoje - ir dvi klaipėdietės fotografės Dovilė Čižaitė bei Asta Astrauskienė. Jos savanoriškai ir neatlygintai skiria savo laiką, priemones bei talentą šiam darbui.

Apgaulė, virtusi džiaugsmu

"Per dešimtį savo darbo fotostudijoje esu fotografavusi ne tik šunis ir kates, bet ir paukščius, ir netgi gyvatę", - "Vakarų ekspresui" sakė Dovilė Čižaitė, kuri ir pati - nesunku nuspėti - širdingai myli gyvūnus.

Klaipėdietė dalyvauja ne tik "neBrisius.lt" projekte, ji prisideda ir prie įvairių kitų labdaringų darbų, pavyzdžiui, tarptautinio projekto "Help-Portrait", kurio tikslas - nufotografuoti, pagaminti nuotraukas ir padovanoti jas tiems, kuriems neprieinama kokybiška ir gana brangi paslauga. Tai specifinės žmonių grupės: našlaičiai, neįgalieji, vienišos mamos ar tėčiai, daugiavaikės šeimos ir pan. Dovilė taip pat draugauja su VšĮ "Linksmosios pėdutės" šuniukų terapijos projektu.

D. Čižaitė pasakojo nuo mažumės buvusi apsupta šunų: augino jų net po keturis iš karto. Dabar džiaugiasi dviem vipetų veislės kurtais. Vieno jų istorija liūdna, tačiau su laiminga pabaiga. Šunelis pas ją atkeliavo per apgaulę: dokumentai buvo suklastoti, pameluota dėl amžiaus (kalytė buvo jau ketverių metų, nors šeimininkas teigė, jog pusantrų), nuskriaustas, išsigandęs, sužalotu pilvuku - blogai sterilizuotas, gyvenęs jau gal pas penkis šeimininkus... Per veisėjus D. Čižaitė sužinojo tiesą. Apgavikas, pasirodo, - Lietuvoje gerai žinomas politikas, dažnai rodomas per televizorių... "Bet aš nesigailiu, kad buvau apgauta. Dabar mano keturkojei draugei jau 11 metų, ir ji štai sveika bei laiminga guli ant mano sofos", - sakė D. Čižaitė.

DŽIAUGSMAS. Kurtų vipetai Rumba (4 m.) ir Stela (11 m.) - Dovilės Čižaitės džiaugsmas.

Juodas ir nuostabus

"Jeigu Dievas davė polinkį fotografuoti, manau, kad jį turėčiau panaudoti ne tik duonai užsidirbti, bet ir neatlygintinai gera padaryti", - "Vakarų ekspresui" sakė klaipėdietė Asta Astrauskienė, apie projektą "neBrisius.lt" išgirdusi iš savo kirpėjos.

A. Astrauskienės namuose gyvena trejų metų Magis, kuriam prieš pustrečių metų pavyko išvengti liūdnos dalios. Šuns šeimininkai socialiniame tinkle paskelbė: jeigu neatsiras norinčiųjų paimti, šuneliui teks keliauti į prieglaudą. Netrukus keturkojis, iki tol įvairių šeimininkų vadintas ir Naglu, ir Kalnapiliu, ir Magu, atsidūrė A. Astrauskienės dukrytės glėbyje ir tapo Magiu.

Paprašyta apibūdinti, koks gi tas Magis, moteris lengvai pažėrė daugybę epitetų: linksmas, draugiškas, mielas, protingas... "Taip, taip, nors ir "dvarniaška", Magis yra labai protingas! - tikino ji. - Tai tik dresūros klausimas. Būtų dar protingesnis, jei būtume vedžioję pas profesionalius dresuotojus. Bet ir dešimtmetės mergaitės auklėjamas, jis išmoko svarbiausių dalykų bei pagrindinių komandų, - sakė A. Astrauskienė. Moteris pridūrė, kad jei šuo blogai elgiasi, yra "kvailas", vadinasi jis prastai išauklėtas, o tai jau - šeimininkų problema.

Kai buvo maža, Asta gyvūnais namuose negalėjo džiaugtis: tėvai prieštaravo. "Todėl bijojau šunų, - sakė moteris. - Ir tik po to, kai kaime su vienu susidraugavau, dingo visos baimės."

A. Astrauskienė sakė augintų ir penkis šunis, jei tik leistų buities sąlygos...

Pepsis ir Deila

Pepsis pats norėjo būti mūsų naujuoju šeimos nariu. Kai atvažiavome aplankyti giminių, mus iškart pasitiko mažas, didelėmis ausimis, piktai amsintis šuniukas. Tos ausys mus visus iškart sužavėjo. Jis buvo kaimynų našta, jie nebesusitvarkė su viską graužiančiu, lojančiu ir neklausančiu šunimi. Ir kai tik pamatė, kad mes juo susidomėjome, iškart pradėjo šaukti: "Ar nenorite šio šuns, mes atiduodam, tik paimkit, primokėsim, jei dar reikia, nes vis tiek vešim į mišką!" Taigi, kol svečiavomės pas gimines, vis galvojome, ar tikrai mes norime naujo augintinio, bet palikti jo čia irgi nesinorėjo, kai mums papasakojo, kad šuniukas laikomas kelias dienas uždarytas sandėly be maisto ir vandens, o kai pridaro balučių, būna mušamas...

Ilgai galvoję nusprendėme, kad nereikia naujo šuns, bet kai tik atidarėme automobilio dureles, jis tik pribėgo, op ir įšoko, atsisėdo ant sėdynės, vizgino uoegą ir žiūrėjo į mus, lyg sakydamas: "Tai ką, važiuojame namo?". Mes neatsispyrėme tokiam žvilgsniui, ir dabar jau 2 metus gyvename kartu bei taisome senųjų šeimininkų padarytas klaidas, kurios jam įvarė tiek baimės...

Deilos istorija, manau, panaši į kitų. Vieną vakarą naršydama internete pamačiau prieglaudos skelbimą apie naujų namų ieškančią jorkšyro terjero mišrūnę. Ankstų rytą jau stovėjome prie vartų. Nors ji mus matė pirmą kartą savo gyvenime, bet pasitiko kaip seniausius šeimininkus. Visko išklausinėję nutarėme, kad tai bus dar viena nauja šeimos narė. Kelionė namo buvo lengva, ji gulėjo man ant kelių ir ramiai miegojo.

Iš pradžių buvo sunkoka, nes ji visiškai nedraugavo su Pepsiu, turėjome juos laikyti atskirai. Pepsis labai norėjo apuostyti ir išsiaiškinti, kas tai per nauja būtybė, o Deila bėgdavo slėptis arba kandžiodavosi. Mes vis tiek pratinome juos draugauti, kartu vedžiojome, ir pamažu Deilai pyktis išblėso. Dabar jie - patys geriausi, neišskiriami draugai.

Nors jų charakteriai visiškai skirtingi, Pepsis - energingas, patrakęs šuo, o Deila - rami, paklusni kalytė, bet juos kartu sudėjus, išeina vienas tobulas šuo!

Ernesta

Gintos RASTOKAITĖS nuotr.

Kešas

Kešas šeimoje atsirado po pirmojo šunelio netekties. Man labai patinka "ryžiukai", taigi Kešą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Jis itin draugiškas, meilus ir aktorinių sugebėjimų turintis šuo. Kešas nemėgsta važinėti riedučiais - kai aš juos nusiaunu, jis vėl atgyja. Taip pat Kešas yra labai smagus ir mūsų šeimoje mylimas šunelis.

Aneta

Skaistės SVIDRAITĖS nuotr.

Smala ir Špyžius

Smala dar būdama visai maža pateko į prieglaudą. Nedidukė, graži, miela, ji greitai rado naujus namus, bet... netrukus gyvūnų globėjas sutiko ją klaidžiojančią gatvėmis. Ji ir vėl atsidūrė prieglaudoje. Šeimininkai jos nebepasiėmė.

Nuvykusi į prieglaudą, pamačiau ją pririšta prie būdelės: ji iš paskutiniųjų stengėsi atkreipti dėmesį, prisišaukti mane. Jai pavyko. Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio.

Špyžiuko istorija trumpa ir paprasta. Nuvykau į prieglaudą, pamačiau ir įsimylėjau.

Karolina

Skaistės SVIDRAITĖS nuotr.

Vega

Kai prieglaudoje akį patraukė maža nulėpausė voljere, širdį užplūdo toks jausmas, tarsi buvome kai ką palikę ir dabar grįžome pasiimti. Šis jausmas buvo abipusis. Ir mūsų namuose atsirado būtybė, kuri skleidžia begalinę meilę, atsidavimą ir rūpestį.

Gimus sūnui, meldėme tik vieno - kad nebūtų alergijos šuns kailiui. Visus pasakymus, jog vaikui gimus turėtume šuns atsisakyti, ignoravome. Juk tai mūsų šeimos narys, dalis mūsų širdies! Taip turėtų elgtis visi, nes dabar mūsų sūnus turi ne tik guodėją, kuri kaskart jam verkiant puola laižyti ašaras, bet ir puikią žaidimų draugę. Ji tarsi antra mama - mūsų puikioji Vega.

Sandra