Naujas tyrimas: kodėl beždžionės turi spalvotus veidus?

Mokslininkų tyrinėjimai parodė, kad didesnėmis grupėmis gyvenančių beždžionių veidų atspalvių ir bruožų įvairovė kur kas didesnė, palyginus su gyvenančiomis mažesnėmis grupėmis.

Pastarųjų veidai paprastesni, panašesni vienų į kitus.

Mokslininkų įsitikinimu, veidų skirtingumas didelėse grupėse greičiausiai padeda lengviau atskirti vienus narius nuo kitų.

Manoma, kad beždžionių veidų atspalviai ne tik padeda atskirti savo rūšies narius nuo kitos, artimos rūšies individų, bet ir bendrauti savo rūšies grupės viduje.

Pavyzdžiui, mandrilai, šunbeždžionių šeimos primatai, gyvena grupėmis, kuriose būna net iki 800 narių.

Kitos beždžionių rūšys gyvena kur kas labiau atsiskyrėliškai.

Egzistuoja ir tokios beždžionės, kurios įprastai gyvena nedidelėmis grupėmis, bet kartais susiburia į dideles – tai vadinamosios „skilimo-liejimosi“ bendruomenės.

Dar vienas išsiskiriantis atvejis – karčiuotieji pavianai, turintys ypač sudėtingą socialinę struktūrą: čia egzistuoja griežta hierarchija, skirtingi vaidmenys bendruomenėje, klanai, haremai, grupės ir kariai.

Kaip šių bendruomenių nariai atskiria vieni kitus?

Mokslininkai sugalvojo metodą, kaip išmatuoti primatų veidų, užfiksuotų nuotraukose, sudėtingumą.

Jie beždžionės veidą suskirstė dalimis ir išskyrė pagrindines kiekvienos dalies spalvas (taip pat ir karčių bei odos).

Veido sudėtingumo įvertinimas priklausė nuo to, kiek skirtingų spalvų jame užfiksuota.

Mokslininkai kreipė dėmesį ir į beždžionių gyvenamąją vietą, čia pasitaikančių kritulių dažnumą, būdingą temperatūrą bei kitus faktorius, taip pat galinčius daryti įtaką veido bruožų sudėtingumui.

Paaiškėjo, kad veido bruožų sudėtingumas priklauso nuo bendruomenės, kurioje gyvenama, gausumo ir artimų rūšių beždžionių būrių, gyvenančių netoliese, skaičiaus – rūšys, gyvenančios didesnėmis grupėmis ir turinčios giminingų kaimynų, pasižymi skirtingesniais veidais.

Pagal užsienio spaudą