Gyvatės geria pro apatinį žandikaulį dengiančią odą

Ką bendro turi gyvatės burna ir kempinė? Kapiliarinės traukos veiksmą. Kai kurios gyvūnų rūšys geba naudoti savo odą, dengiančią apatinį žandikaulį, lyg kempinę įsiurbti vandens, kuris toliau keliauja jų virškinamuoju traktu, rašoma newscientist.com.

1993 metais tyrėjai nustatė, kad smauglio sutraukiamasis raumuo įsiurbia vandenį per mažytę ertmę, esančią burnoje – lyg gertų per šiaudelį. Vis dėlto Davidas Cundallas iš Lehigh universiteto Pensilvanijoje tokių įsiurbimo gebėjimų kitose rūšyse neaptiko. Tai jis mėgino ištirti, pritvirtinęs spaudimo jutiklius Agkistrodon piscivorus, Heterodon platirhinos ir Pantherophis spiloides gyvačių rūšių atstovų burnose.

D. Cundallo manymu, vandens įsiurbimo paslaptį gali įminti ne„šiaudelio“, tačiau „kempinės“ principas. Mokslininko tvirtinimu, raukšlėta oda, dengianti apatinį gyvatės žandikaulį, ir įsitempianti gyvatėms apžiojus stambų sučiuptą grobį, padeda malšinti jų troškulį. Kaip priminė mokslininkas, gyvačių liežuviai per maži „pasemti“ ir pagirdyti šiuos gyvius. Net jei būtų didesni, šie yra aptraukti specialia danga, kuri kliudytų lakti. Rieškučiomis, kaip daro žmonės, pasisemti vandens gyvatės dėl akivaizdžių priežasčių taip pat negali.

Tačiau gamta viską sudėlioja į savo vietas. Mokslininko teigimu, apatinį žandikaulį dengianti raukšlėta oda atlieka panašų į kempinės vaidmenį, įsiurbdama vandenį į burną per mažyčius vamzdelius – kapiliarus.

Tuomet raumuo nustumia įsiurbtą vandenį tolyn į gyvatės gerklę. Kurtas Schwenkas iš Konektikuto universiteto yra įsitikinęs, kad gyvūnų troškulio malšinimo veikslas – labai sudėtingas dalykas.

„Tai, kaip gyvūnai geria, yra neįtikėtinai sudėtinga. Gyvatės – gyvas to įrodymas“, – aiškino profesorius.