Gal Juozapą pempės sveikins?

Gal Juozapą pempės sveikins?

Taip jau išėjo, kad šiemet Vieversio dieną nebuvo vieversių, Kovų dieną - parlėkusių kovų, o dabar, prieš pat šventą Juozapą, gręžiojamės į visas puses ir laukiame: gal nors jis bus pamalonintas parskridusių pempių pulko?

  1  
Prarandant klausą gamtos reiškiniams ir jų vyksmui, mes liekame tik rezultato vartotojai. (EPA-Eltos nuotr.)

 

Tam turime svarių priežasčių: visų pirma, metas ne toks ir ankstyvas, be to - pempės nėra labai lepūs ir pavasarinio šaltuko besibaidantys paukščiai.

Šių metų žiema nutarė atsisveikinti tinkamai - žiemiškai. Kadangi ji gali rinktis, kiek pas mus užtrukti, net pačioje kovo pradžioje gyveno „kaip namuose“. Mums beliko laukti...

Didžiojo pavasario laukimas - žmonių pasaulio rūpestis, kuris labai dažnai nėra nuoširdus, pratrūkstantis ne atodūsiais ar švelnumu, tuo labiau neįprasminamas nei darbais, nei konkrečiais veiksmais. Vinguriavimas tarp šalčio ir šilumos, sniego ir lietaus, saulės ir niūkaus dangaus yra „techninio pobūdžio“, nedvasingas, todėl ir nieko nepaaiškinantis bei nesprendžiantis. Prarandant klausą gamtos reiškiniams ir jų vyksmui, mes liekame tik mums nežinomu keliu atsiradusio rezultato vartotojai. Gamtą arba jauti ir supranti, arba - ne. Jeigu „ne“, tu neturėtum aptarinėti, komentuoti jos reiškinių ir procesų, nes nežinai jos „žaidimo“ taisyklių, nesupranti visos eigos. Ką daryti tokiu atveju? Nieko! Daugeliui juk pakanka televizoriaus ekrane pamatyti skaičius, orų prognozes, nes „labai svarbu“ žinoti, kaip reikės rengtis, kaip vairuoti mašiną. Taigi, geriau žiūrėti į šiuos skaičius, planuoti aprangą ir automobilio pasirinkimą, bet nesvarstyti gamtos reiškinių.

Dar liūdniau atrodo, kai Gamta, daugeliui visai nesuprantama didybė, pradedama kaltinti, nes pakilo vandens lygis, nes apsemti laukai, nes iššalo iš Prancūzijos atvežti žieminiai javai (lyg jiems čia reikėtų augti...), nes... Beje, kai kas net prašo už tai kompensacijų, nes Gamta jiems neleido įgyvendinti savo bergždžių svajonių ir lūkesčių.

Pavasaris tikrai neturi jokių reikalų su vartotojiška žmonių bendruomenės dalimi. Beje - kaip ir su kita, suprantančia Gamtą. Gamta mums dovanoja prie lygiadienio artėjančią šviesą, o ji yra visų gimimo procesų skelbėja. Taigi, kad ir kokie orai dabar būtų, jau tikrai reikia žvalgytis ir vieversių, ir pempių. Pempės - viena iš tilvikų rūšių, taigi, lyg ir neturėtų grįžti pro sniegus. Tačiau mes įpratę jas regėti tada, kai sniego nebūna tik prie kelių ir laukų aukštumėlėse. Yra dar vienas tilvikas, kurį pažįsta tik gamtininkai, ir kuris parlekia labai anksti - tai brastinis tilvikas. Na, o vieversiai giedrą vidurdienį turėtų jau čirenti. Kaip ir varnėnai turėtų žvalgytis prie inkilų, galbūt - giedoti. Nenuostabu girioje išgirsti švilpaujantį juodąjį strazdą: skardi, toli girdima šio gražaus paukščio giesmė giriai grąžina tikrojo pavasario gyvybę.

Palaukite, bet tos gyvybės jau daug - kai švysteli saulelė, užuovėjoje skruzdėlyno paviršiuje jau „verda“ skruzdėlių masė, nes dabar joms labai svarbu sušilti pačioms ir dar šilumos trupinius nunešti savo namų gilumoje glūdinčioms skuzdėms, ypač kiaušinėlius be perstojo dedančiai motinai. Ant sniego ropinėja uodeliai, straksi mažutės kolembolos, skuba vorai ar drugių meškučių vikšrai. Sniege ruduoja pamestas tauriojo elnio ragas - šie žvėrys tampa bauži; praeis mėnuo ar pusantro, ir pradės augti nauji, jau šių metų ragai. Gamta niekada laiko neleidžia veltui. O, kad mes ją visi suprastume...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder