Dievų pasiuntiniai, karių bendražygiai

Dievų pasiuntiniai, karių bendražygiai

Prieš dešimtmetį jų buvo likę vos dešimt: ištvermingų, stiprių, greitų, šoklių, energingų žemaitukų, kurių Vytautas Didysis turėjo dešimt tūkstančių, kurie iki XIX a. garsino Lietuvą pasaulyje, su kuriais mūsų raiteliai padarė daug žygdarbių, perbrido pelkes ir kūlgrindas, idant įveiktų ligi dantų apsiginklavusį priešą. Arklio metams mes galėtume iš jų pasimokyti atkaklumo, ištikimybės ir drąsos.

Gražūs kūnu ir vidumi

"Susidomėjau žemaitukais iš patriotizmo, nes jie - mūsų kultūros ir istorijos paveldas, nacionalinė vertybė, mūsų karo žirgai. Reikia puoselėti savo karo žirgų veislę, kad ji atsigautų", - sakė ūkininkas Remigijus Urbis, kurio arklidėse spardosi septyni grakštūs žemaitukai. Pirmąją kumelę įsigijo prieš dešimt metų, kai Lietuvoje jų buvo likę vos šimtas. Dabar prisiveisė iki keturių šimtų, tačiau tik tada, kai jų bus tūkstantis, nebebus laikomi nykstančia veisle.

PATRIOTAS. Remigijus Urbis susidomėjo žemaitukais iš patriotizmo. "Tai mūsų kultūros ir istorijos paveldas, nacionalinė vertybė, mūsų karo žirgai", - sakė ūkininkas.

Po II pasaulinio karo žemaitukai pradėjo nykti. Žemės ūkiui reikėjo išvesti sunkesnių, didesnių arklių veislę, tad kilo grėsmė, jog žemaitukai liks tik legenda, kartu su raitelių kaulais dūlanti kapavietėse. Tačiau buvo entuziastų, kurie susitelkė bendrai kovai už žirgų išlikimą.

"Į karą nejosiu, o štai į Kretingoje vykstančius atlaidus galėčiau nujoti. Dažniausiai su žmona ir dukra Monika jodinėjame prie jūros. Kartą paskambino vienas vyrukas, sakė norintis pasipuikuoti ir su mergina kopomis paskraidyti ant žirgų. Bet paklausė, kokio didumo tatai arkliai. Pasakiau, kad 128-142 centimetrų aukščio, bet nepasakiau, kad - ties gogu, jis pamanė, kad su visa galva toks aukštis, ir pasišaipė: "Na, ne, su asiliuku aš nejosiu..." Įsivaizdavo kresną, storą žirgą, o žemaitukai nestokoja grakštumo", - pasakojo ūkininkas, kuris, prieš įsijausdamas į savo aistrą žirgams, kaip sakė, gintarą "drožęs".

Remigijus atviravo, kad žirgininkų esti dviejų rūšių: turtingi, nes žirgus išlaikyti yra prabangos dalykas, ir naivuoliai, o jis iš pastarųjų. Laimė, žemaitukai nereiklūs, jiems ir avižų nereikia, jeigu nekinkai žemės darbams, tik šieno ligi valiai, per parą apie 15-20 kilogramų sušlamš. Jie nelepūs, nebijo šalčio, atsparūs ligoms, retai kada turi bėdų dėl sąnarių, o kojos tvirtos, lyg būtų sukurti per pelkes klampoti. Tik tvarte ožys turi būti, kad savo smarve atbaidytų arklių žandikaulių parazitus. Ir palikuonis kumelės veda lengvai, šie pusę metų prie motinos laikosi, ją žinda, o jeigu gimsta du, gyva bėda, tada išdykauja, trukdo kumelei ramiai žolę rupšnoti. O po širdimi kumeliuką kumelė nešioja vienuolika mėnesių.


"Tai labai gražūs gyvuliai. Kai šuoliuoja, atsiskleidžia visas grožis. Vyriausias mano eržilas vardu Aidas. Kiekvienas turi savitą charakterį. Vieno palankumą ir simpatiją išsikovoji švelnumu, meile, geru žodžiu, kitas tokių sentimentalumų nenori. Antai mūsų princesė, mėgstanti išskirtinį dėmesį, todėl ir vardą davėme Žizelės. Yra dar Žeimantė, Vingis... Jie pažįsta šeimininką iš žingsnių, kvapo ir balso. O tu turi mokėti arklių kalbą: jeigu jie karpo ausimis, tai klausia: "Ko tu iš manęs nori?"; jeigu ausys styro į šalis - yra patenkinti, o jeigu būna atkišę galvą ir suskliaudę ausis - pyksta", - pasakojo R. Urbis.

Žirgininkas sakė, jog žirgas greitai pagauna raitelį esant žioplą, minkšto charakterio, o tada užsispirs, neklausys, ir keturkojis paims viršų. Iš pradžių jis bijojo žirgų, ypač kai sukergti reikėdavo. Bet fokusų jie nerodė, tik buvo vienas padūkęs eržilas, kuris mėgdavo kandžiotis, tad reikėjo jam ir kumščiu pagrūmoti. Į pasivaikščiojimą arklius veda grupėmis, nes jeigu eržilas užuos patelę, taps nevaldomas, niekas kita pasaulyje jam neberūpės.

Tarp žirgų yra hierarchija: kurie taps patricijais, kurie plebėjais, nulemia jėgų išbandymas apsispardžius. Yra ir vyriausioji kumelė, paskui kurią kitos seka iš paskos, tada takai atrodo kaip žmonių išminti, kol banda pasklinda ganytis. Elitui priklauso veisliniai žirgai, ne tie, kuriuos kastruoja, nes neatitinka griežtų veislės standartų. Šeimininkas tai lygina su "misių" konkursais.

Na, o kai ateina poravimosi metas, žirgeliai elgiasi skirtingai: vieni be jokių ceremonijų, greituoju būdu "pamyli" išrinktąją, kiti eržilai džentelmeniškai asistuoja ir švelniai, draugiškai dantimis ir lūpomis gnaibo kumelaitės kaklą.

Žygiais, ne žvengimu Tėvynę myli

Ūkininkas didžiuojasi, kad Palangos gatvėmis jo žirgai žengia per didžiąsias šventes, pagoniškas (tarkim, deginant Smaką), ir krikščioniškas, ir valstybines. Žingsniuoja papuošti senoviniais karo drabužiais, kaip ir raiteliai.

Žirgai kartais sprunka, pasibaido, kai netikėtai koks sakalas pakyla, vasnodamas sparnais, stirna ar briedis staiga iš miško tankmės išnyra. Tačiau žmonių draugijos nesivaržo - nei vestuvininkų, kurie pasitelkia žirgus karietai tempti, nei fotosesijų. Per mergvakarius ir bernvakarius linksminasi kartu su svečių pulku, būna švelnūs kaip šilkas.


"Mano augintiniai dalyvauja išvermės varžybose, dažniausiai vykstančiose Plungėje, Žarėnuose, kai žirgas nubėga apie 24-29 kilometrus per valandą su trupučiu. Trasos yra per upes ir brąstas, ir nesvarbu, kad pirmas atbėgs; pulsas turi normalizuotis per 20 minučių, kitaip bus diskvalifikuojamas. Maniškis laimėjo 3 vietą. Jis į Krokuvą - žygin Barboros Radvilaitės ir kunigaikščio Žygimanto Augusto meilės keliais mynė. Prieš keletą metų su raiteliais keliavo nuo Senųjų Trakų dešimtis tūkstančių kilometrų aplink Baltijos jūrą, prie Juodosios jūros, kur mūsų didvyriai, anot legendos, viduramžiais savo žirgus girdė", - pasakojo Remigijus.

Kaip čia neprisiminsi, ką kažkuris iš "tolimųjų reisų" raitelių apie jojimą žemaitukais kalbėjo. Jis tų išbandymų pačią pradžią palygino su šuoliu parašiutu, o paskui sakė, kad jodamas atsiribojo nuo visų pasaulio rūpesčių, viskas vyko lėtai, tyloje, apsiaučiant harmonijos su gamta ir tikrumo pojūčiui. Kai nelieka jokių šiuolaikinių technologijų trukdžių.

Žirgininkas tikisi, kad Arklio metai žirgams bus geri visomis prasmėmis. Dar svajoja (kaip koks automobilininkas apie "Ferarį") įsigyti arabišką žirgą, kuriuo ir šeichas didžiuotųsi.

Remigijus svarsto užsiimti hipoterapija. Žirgais jodinėtų žmonės, turintys judėjimo negalią. Mat, be visų gerų savybių, arklių kūno temperatūra didesnė nei žmogaus - 39 laipsnių, tad jojikas jaučia šilumą ir energiją bei geras emocijas.

Apie mūsų riterius - kentaurus

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Marius Ščavinskas irgi negailėjo gerų žodžių odės nusipelniusiam žemaitukui.

"Manoma, jog į dabartinę Lietuvos teritoriją žirgai atkeliavo su indoeuropiečiais, apie II tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą. Lietuvos teritorijoje keliolikoje vietų rasti seniausi arklių skeletai: Nidoje, Šarnelėje, Daktariškėse, Kretuonio, Žemaitiškės vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus gyvenvietėse. Įdomiausia, kad arklių kaulai rasti prie kitų jau prijaukintų gyvūnų kaulų, o tai leidžia manyti, jog ir jie buvo prijaukinti.

Gali būti, arkliai būdavo ne tik kinkomi, bet ir žiemą naudojami maistui", - sakė istorikas.

Nežinoma, kada arkliais imta joti, tačiau jau II-III a. po Kristaus gimimo prūsų kapuose buvo laidojami žirgai, ir archeologai atranda juose žirgų pentinų, balnakilpių, žąslų...

IX a. antros pusės anglosaksų keliautojas Vulfstanas pranešime mini, kad prūsai laidojo savo numirėlius kartu su žirgais. Tai liudija ir Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis.

"XII a., kuriantis Lietuvos valstybei, vokiečių kronikose ir Kijevo Rusios metraščiuose randamos charakteringos detalės apie lietuvių raitelius, neretai įvardijamus tiesiog "litva", veržliai plėšikavusius plačiuose plotuose nuo Vyslos iki Dnepro ir Volgos. Istoriniai šaltiniai mini Mindaugo karvedžius ir kariauninkus, kurie ne tik plėšė, bet ir kūrė Lietuvos valstybę, gynė ją nuo Haličo-Voluinės, Polocko kunigaikščių išpuolių. Manoma, kad mūsų raiteliai jojo ant seniausios Lietuvos žirgų veislės - žemaitukų", - sakė M. Ščavinskas.

Veislė greičiausiai buvo išvesta apie VI-VII amžius. Archeologai Vidurio Lietuvos kapinynuose, datuojamuose vikingų laikotarpiu, apie VIII-XI a., randa žemaitukų žirgų palaikų. Žemaitukai, nors nedidukai, dėl tvirtumo ir ištvermingumo puikiai tiko ilgiems žygiams. Nėra patikslinta, ar šie žirgai naudoti karo artilerijoje. Užsimenama, kad žemaitukais atjoję raiteliai, mūšio lauke nuo jų nusėdę, kaudavosi pėsčiomis. Tai nulemdavo kovos taktika ir vietovės reljefas. Vokiečių kronikininkai rašė, kad lietuviai nuo mažų dienų mokėsi jojimo meno.

"Visiškai įmanoma, kad prie Griunvaldo (Žalgirio) lietuviai atjojo žemaitukais. Vėliau jie buvo kinkomi į vežimus, o XVIII a. pirmoje pusėje, žemaitukus sukergus su arabų ristūnais, buvo išvesta trakėnų veislė. Žemaitukų reikšmė menko iki XIX a., kai vieni stambiausių Žemaitijos didikų Oginskiai Rietavo ir Plungės žirgynuose ėmė gaivinti veislę. Šia iniciatyva užsikrėtė ir kiti didikai - Tiškevičiai, Sakeliai; jie rengė žirgų parodas. Nepamirškime, kad žemaitukai dalyvavo ir Nepriklausomybės kovose 1918-1919 m., o 1922 m. jų brangintojų draugija Mykolo Oginskio dvare Plungėje įkūrė valstybinį žemaitukų žirgyną", - priminė istorikas.

Trakuose XV a. Vytautas Didysis jų turėjo net dešimt tūkstančių.

Apie žirgus sukurta daug dainų, raudų, pasakojimų. Žirgas pakliuvo net į mūsų valstybės herbą.

Magija ir būrimai

Žiūrėta, kuria pirma koja vedamas baltas žirgas peržengs ant žemės numestą ietį. Jeigu žirgas žengdavo dešine, tuomet pasmerktas žmogus buvo paliekamas gyvas. Eiliuotoji Livonijos kronika mini, kad kartą į nelaisvę paimtus Livonijos riterius kartu su žirgais žemaičiai sudegino savo dievų garbei. Užsimenama, kad žemaičiai, jeigu karo žygis bus sėkmingas, savo dievams žadėjo paaukoti ginklų ir žirgų.

Žirgai buvo laikomi dievų pasiuntiniais. Kita vertus, žirgas nešė bernelį pas mergelę arba skubėjo su naujienomis. Liaudies dainose senberniai rūpinosi žirgeliais kaip mergelės rūtų darželiais. Kol tik tas žirgelis nepradėdavo ganytis tose rūtose...

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder