Vagysčių "verslui" iš Lietuvos vežami paaugliai

Lie­tu­vo­je ky­la nau­ja nu­si­kal­ti­mų ban­ga. Šį­kart tai­ki­ny­je – paaug­liai. Tau­tie­čių iš­vež­ti į už­sie­nį jie „įdar­bi­na­mi“ va­gi­mis iš par­duo­tu­vių ir ki­tų vie­tų. At­si­sa­kiu­sie­ji vog­ti ar­ba pa­vo­gę ne tai ir tiek, kiek įsa­ky­ta, pa­ti­ria psi­cho­lo­gi­nį bei fi­zi­nį smur­tą.

Daž­nai vie­nin­te­lė pro­ga iš­si­gel­bė­ti – įkliū­ti po­li­ci­jai.

Tarp iš­vež­tų­jų – 14-me­tis

Nu­si­kal­ti­mai, kai ne­pil­na­me­čiai ap­ga­vys­te iš­ve­ža­mi į už­sie­nį ir ten smur­tu ver­čia­mi vog­ti, šie­met neap­len­kė ir Šiau­lių re­gio­no. Per­nai to­kių vei­kų ne­bu­vo už­fik­suo­ta, o šie­met jau ne vie­na.

Po­li­ci­jo­je ty­ri­mų kol kas vie­ne­tai – nu­ken­tė­ju­sie­ji, jei pa­vyks­ta ap­siei­ti be tei­sė­sau­gos įsi­ki­ši­mo, dėl su­si­do­ro­ji­mo bai­mės at­si­sa­ko at­skleis­ti de­ta­les ir or­ga­ni­za­to­rius.

Kel­mės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nai at­lie­ka iki­teis­mi­nį ty­ri­mą to­kio po­bū­džio bau­džia­mo­jo­je by­lo­je. Įta­ria­ma, kad, nau­do­da­mie­si 16-me­čio šio ra­jo­no gy­ven­to­jo pa­žei­džia­mu­mu ir pri­klau­so­mu­mu, ga­li­mai bu­vo pel­no­ma­si iš jo tei­sė­tos ar ne­tei­sė­tos veik­los.

Lie­tu­vo­je pa­na­šių by­lų jau yra ne­ma­žai. Nu­si­kal­tė­lių au­kos – 15-os–18-os me­tų jau­nuo­liai. Tarp iš­vež­tų­jų – ir 14-me­tis.

„At­si­tik­ti­nės“ pa­žin­tys

„Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ vyk­do pro­jek­tą, ku­rio tiks­las – su­teik­ti pa­gal­bą pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms.

As­tai Lu­čins­kie­nei, „Lie­tu­vos Ca­ri­to“ Šiau­lių sky­riaus so­cia­li­nei dar­buo­to­jai, te­ko bend­rau­ti su ne vie­nu į nu­si­kal­tė­lių pink­les pa­te­ku­siu paaug­liu, daž­niau­siai su­ža­lo­tu ne tik psi­cho­lo­giš­kai, bet ir fi­ziš­kai.

A. Lu­čins­kie­nės pa­pa­sa­ko­tos par­duo­tų vai­kų is­to­ri­jos pasibaisėtinos.

Pauag­liai, įvi­lio­ti į pink­les, tam­pa ne tik nu­si­kal­ti­mų au­ko­mis, bet ir pa­tys pa­da­ro­mi nu­si­kal­tė­liais.

Nu­si­kal­ti­mų sche­ma, ro­do A. Lu­čins­kie­nės pa­pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos, vi­suo­met pa­na­ši. Nu­si­kal­tė­liai au­kų ga­li ieš­ko­ti prie mo­kyk­lų, ma­si­nio su­si­bū­ri­mo vie­to­se, paaug­liai ga­li bū­ti „at­si­tik­ti­nai“ už­kal­bi­na­mi gat­vė­je.

Pa­sik­liau­na­ma „pir­mu žvilgs­niu": pa­gal jau­no žmo­gaus ap­ran­gą, ei­se­ną. Ver­buo­to­jas įver­ti­na, iš ko­kio so­cia­li­nio sluoks­nio yra jo nu­žiū­rė­ta au­ka.

Paaug­lys už­kal­bi­na­mas – gal­būt pa­si­tei­rau­ja­ma ele­men­ta­riau­sių da­ly­kų, gal­būt pa­siū­lo­ma už­si­rū­ky­ti, jis pa­vai­ši­na­mas, vė­liau ga­li bū­ti nu­per­ka­ma dra­bu­žių, pa­pil­do­ma ban­ko ar te­le­fo­no są­skai­ta.

„Tie jau­nuo­liai pa­pras­tai ki­lę iš ne­pil­nų, daž­nai so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų, ku­rios ne­tu­ri nuo­la­ti­nių pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nių, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si A. Lu­čins­kie­nė. – Na­tū­ra­lu, kad šie vai­kai no­ri už­si­dirb­ti mo­kyk­lai, ge­res­nei ap­ran­gai, ki­tiems da­ly­kams, tai­gi ver­buo­to­jų se­ka­mos pa­sa­kos apie tai, kaip ga­li­ma už­si­dirb­ti ne­dir­bant tar­si už­hip­no­ti­zuo­ja.“

Ke­lio­nė

Jei paaug­lys pa­si­ro­do „tin­ka­mas to­les­nei rea­li­za­ci­jai“, „drau­gys­tė“ tę­sia­si. Kol vie­ną die­ną nau­jie­ji pa­žįs­ta­mi pra­si­ta­ria iš­vyks­tan­tys vers­lo rei­ka­lais į už­sie­nį ir lyg tarp kit­ko paaug­liui pa­siū­lo vyk­ti kar­tu, esą jam tai ge­ra pro­ga su­si­pa­žin­ti su sve­čia ša­li­mi, pa­pra­mo­gau­ti.

Jei ne­pil­na­me­tis iš gir­tau­jan­čios šei­mos, gau­ti tė­vų su­ti­ki­mą ke­lio­nei į už­sie­nį ne­bū­na sun­ku – tė­vams ar­ba ne­rū­pi, kur ir su kuo va­žiuo­ja jų vai­kas, ar­ba jie ne­tgi pa­lai­mi­na to­kią ke­lio­nę.

Ne išim­tis ir at­ve­jai, kai tė­vų su­ti­ki­mas ar as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tai yra su­klas­to­ja­mi. Klas­to­tė­se kar­tais nu­ro­do­mas me­la­gin­gas am­žius.

Vai­kai, daž­niau­siai po ke­lis, iš­ve­ža­mi leng­vai­siais au­to­mo­bi­liais, mik­roau­to­bu­sais, kar­tais iš­skrai­di­na­mi. Po­pu­lia­riau­sios vals­ty­bės – Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Pran­cū­zi­ja ir Skan­di­na­vi­jos ša­lys.

Ro­ži­nės sva­jo­nės su­bliūkš­ta

Į už­sie­nį nu­vež­to vai­ko lau­kia tau­tie­čiai „darb­da­viai“. Jie paaug­lio sva­jo­nes apie ge­res­nį gy­ve­ni­mą su­žlug­do be užuo­lan­kų pa­sa­ky­da­mi, kad jis ne pa­ke­liau­ti at­vež­tas, o tu­rės dirb­ti – vog­ti. Iš ne­pil­na­me­čio pai­ma­mi vi­si jo tu­ri­mi do­ku­men­tai.

„Lie­tu­vos Ca­ri­to“ dar­buo­to­jams vai­kai pa­pa­sa­ko­jo, kad jie ap­gy­ven­di­na­mi skur­džio­mis są­ly­go­mis.

Ap­gau­tam paaug­liui pa­tei­kia­ma griež­ta dar­bo inst­ruk­ci­ja: nu­ro­do­mi konk­re­tūs daik­tai, ku­riuos rei­kės pa­vog­ti ir pri­sta­ty­ti „darb­da­viui“.

Nu­ro­do­mos ir konk­re­čios dar­bo vie­tos – par­duo­tu­vės, ma­ši­nų sto­vė­ji­mo aikš­te­lės ir t.t. Gro­bis – par­fu­me­ri­ja, pa­puo­ša­lai, dra­bu­žiai, ma­ši­nų de­ta­lės. Įsa­ko­ma, ko­kių konk­re­čiai fir­mų, mar­kių ir už ko­kią su­mą teks vog­ti.

„Paaug­liai pa­sa­ko­ja, kad nu­si­kal­ti­mus or­ga­ni­zuo­jan­tys tau­tie­čiai ne­pri­pa­žįs­ta, jo­kių pra­šy­mų ar mal­da­vi­mų juos pa­leis­ti, – vai­kų iš­gy­ve­ni­mus pri­si­me­na A. Lu­čins­kie­nė. – Jie pri­gra­si­na­mi vyk­dy­ti tai, kas įsa­ky­ta, ki­taip ima­ma­si smur­to.“

„Darb­da­vys“ vog­ti ap­mo­ky­tą paaug­lį nuo­la­tos ste­bi – at­ve­ža jį prie konk­re­čios par­duo­tu­vės ir ne­nu­lei­džia akių iki to mo­men­to, kai vai­kas su gro­biu išei­na pro du­ris.

Jei paaug­liai at­si­sa­ko vog­ti ar­ba ne­pa­va­gia, kas liep­ta, jie bū­na mu­ša­mi ar ki­taip kan­ki­na­mi.

Vai­kams vis ža­da­ma, kad jiems ati­teks ne­ma­ža su­ma, bet pa­pras­tai ne­gau­na nie­ko, at­ly­gis – mais­tas, ku­rį taip pat ten­ka vog­ti, ar rū­ka­lai.

LAI­KAS: „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ Šiau­lių sky­riaus so­cia­li­nė dar­buo­to­ja As­ta Lu­čins­kie­nė ra­gi­na vai­kus ne­pa­si­duo­ti nu­si­kal­tė­lių vi­lio­nėms, o tė­vus la­biau do­mė­tis, su kuo lai­ką lei­džia jų vai­kai.

Iš­si­gel­bė­ti – įkliū­ti va­giant

Ga­li­my­bė iš­si­gel­bė­ti iš pa­spęs­tų pink­lių – mi­ni­ma­li. Vie­nin­te­lis šan­sas – įkliū­ti vie­tos po­li­ci­jai. To­dėl kai ku­rie paaug­liai mė­gi­na at­kreip­ti par­duo­tu­vės ap­sau­gos dė­me­sį, kad bū­tų su­lai­ky­ti ir per­duo­ti po­li­ci­jai.

Su­lai­kius to­kius ne­pil­na­me­čius ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ir už­sie­nio am­ba­sa­dos at­sto­vai krei­pia­si į Lie­tu­vos am­ba­sa­dą.

A. Lu­čins­kie­nės žo­džiais, paaug­liai su­grą­ži­na­mi į Lie­tu­vą pa­žeis­ti, su­gniuž­dy­ti, jie bi­jo kal­bė­ti, bi­jo, kad, tei­sė­sau­gai pra­dė­jus ty­ri­mą, su­lauks gra­si­ni­mų ir ga­li bū­ti per prie­var­tą iš­vež­ti ir ver­čia­mi vog­ti.

Nu­ken­tė­jęs paaug­lys, ro­do pa­tir­tis, daž­niau­siai ne­no­ri jo­kios pa­gal­bos, ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko psi­cho­lo­gų, tei­si­nin­kų pa­ta­ri­mų – jis jau­čia­si ne­sau­gus. To­dėl kal­bi­na­mas pa­pras­tai kar­to­ja, kad jo nie­kas neiš­ve­žė ar­ba kad nie­ko nenori ži­no­ti ir pri­si­min­ti. Ta­čiau žo­dis po žo­džio pa­vyks­ta pra­kal­bin­ti.

Pra­si­de­da il­ga su­ža­lo­to vai­ko rea­bi­li­ta­ci­ja.