Psichiatrai akcentuoja, kad nė vienas nesame laisvi nuo polinkio piktnaudžiauti valdžia, o policininkai patys labai kenčia, patiria smurtą savo tarnyboje, yra mirčių, smurto liudininkai, rizikuoja būti nužudyti. Tas didžiulis krūvis esą kelia įtampą, o pareigūnams teikiama labai mažai pagalbos dėl to, ką jie patiria.
Batu per nosį
Važiuojant autobusu už nugaros įsitaisę du vaikinai dalinosi įspūdžiais. Vienas pasakojo, kad vėlų vakarą prie prekybos centro būriavosi jaunimėlis ir staiga privažiavę pareigūnai keikdamiesi suguldė visus ant žemės, ir, kai jau rankos buvo surakintos, batu pasakotojui prispaudė galvą ir sulaužė nosį. Paskui policininkai esą kelis jaunuolius sumetė į automobilį, bet nepasodino, o suguldė, ir, užkėlę ant jų kūnų kojas, juokėsi bei tyčiojosi. Pasirodo, kažkas tame rajone buvo iš vaiko atėmęs mobilųjį telefoną. Pasakotojas draugą mokė prieš pareigūnus nesišiaušti, sutikti su viskuo, ir reziumavo: "Pirma muša, o paskui aiškinasi, kaltas tu ar ne."
"Jie - su uniformom, ir daro, ką nori. Gal yra ir mūsų kaltės, nes areštinėn papuolam išgėrę, o girtam jūra - iki kelių. Pradedam, ereliai, savo jėgą demonstruoti, jie atsako tuo pačiu. Man asmeniškai nebuvo, kad nosį sulaužytų ar šonkaulius, bet girdėjau apie tokius atvejus. Vieną mano pažįstamą 2010-ųjų pradžioje poskyryje uždaužė mirtinai, nes neprisipažino vogęs, o artimiesiems pasakė, kad jis mirė abstinencijos būsenos. Kiekvienas narkomanas žino, kad negavęs dozės nemiršta, nors būna labai sunku. Dėl sumušimų galima pasakyti, kad jie anksčiau buvo atsiradę. O policininkai žino, kaip mušti, kad mėlynių neliktų: paprasčiausiai muša šlapiu skuduru, užrišę mazgą - per strėnas. Kiek nukentėsi, priklauso nuo to, kiek laiko ir keliese tave muša", - dienraščiui pasakojo uostamiesčio nakvynės namų lankytojas Vitalijus.
"Ne tie laikai"
Žinomas advokatas Eugenijus Algirdas Švėgžda sakė, kad fizinės egzekucijos sovietmečiu buvo įteisintos, panaikintos tik apie 1954-uosius.
"Buvo priimtas toks įstatymas, kad tardant galima taikyti fizines bausmes. Pagauna žmogų ir klausia: "Kur tavo draugai?", įkiša pirštus tarp durų ir spaudžia, kol tas pradeda rėkti arba pasakoti. Gatvėje, viešai, milicininkai vengdavo susidoroti su prasižengėliu, jie tai darė kabinetuose, rūsiuose. Žinoma, jog KGB rūmų rūsiuose Vilniuje net vykdydavo mirties bausmes, šaudydavo tardomuosius, paskui pakasdavo kur nors miške.
Aš tikrai negaliu pasakyti tokių faktų, neturėjau nė vienos bylos dėl žiauraus policininkų elgesio. Tai labai reti atvejai, išimtys. Dabar areštuotieji net dėl blogo žodžio ima skųstis. Policijoje niekas nenori rizikuoti", - sakė pokalbininkas.
"Narkomanų pasakėlės"
"Dažniausiai apsvaigę nuo narkotikų kuria pasakėles. Tegu parašo pareiškimą, bus atliktas konkretus tyrimas, ir tegu nekuria nebūtų istorijų", - sakė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovas Benonas Ivanauskas.
Anot jo, 2008 m. buvo gauti septyni piliečių pareiškimai dėl pareigūnų panaudotos fizinės jėgos, trys iš jų pasitvirtino. 2009 m. tokių pareiškimų gauta dešimt, bet nepasitvirtino nė vienas. Pernai gauti 22 pareiškimai, ir visi buvo nepagrįsti, kaip ir du, gautieji šiais metais.
"Paprastai būna tokia situacija: padauginę svaigalų žmonės atsigauna ligoninėje ar policijoje, ir nebeprisimena, kas jiems nutiko, tad kaltina pareigūnus. O juk būna, kad ir sugėrovai sudaužo", - sakė komisariato viršininkas.
Pokalbininko teigimu, 2008 m. nusikaltėliai sužalojo net 22 Klaipėdos apskrities pareigūnus, 2009-aisiais - septynis, o pernai 24. Šiemet jau nukentėjo penki policininkai. Sužalojimų būta įvairių, kai kurie gavo pinigines kompensacijas. Pernai į Kretingos policijos komisariato budėtojų dalį atėjęs vyriškis išsitraukė pistoletą ir šovė į bandžiusį pasislėpti policininką. Laimei, pareigūnas liko gyvas.
Beje, kėsintis į pareigūnų gyvybę nusprendęs vyras aiškino, kad taip norėjo atkreipti dėmesį į neteisybę, kai jo 18-metį sūnų policininkai išsivežė iš namų ir neva dusino užmovę dujokaukę bei liepė pasirašyti dokumentus, kurių vaikinas neskaitė. Praėjus savaitei, pareigūnai esą vėl išsigabeno vaikiną, nuvežė į mišką, prie "teisybės medžio". Pririšę neva mušė, dusino.
Pasak B. Ivanausko, dėl jėgos panaudojimo nė vienas policininkas iš darbo neatleistas, tačiau yra atleistų už kyšio ėmimą ar vairavimą neblaiviems. Tačiau pokalbininkas neneigė, kad yra problemų, apie jas kalbama susitikimuose su padaliniais, pasitarimuose, kad pareigūnai jėgos naudotų tiek, kiek reikalinga, remiantis įstatymu.
"Galia svaigina"
"Turbūt nė vienas nesame laisvi nuo polinkio piktnaudžiauti valdžia. Iš prigimties esame kovotojai, siekiantys galios ir ją aptinkantys - kuriančią ar griaunančią", - sakė gydytojas psichiatras Žilvinas Kunigėlis.
Jis pabrėžia, kad policininkai patys labai kenčia, patiria smurtą savo tarnyboje, yra mirčių, smurto liudininkai, rizikuoja būti nužudyti. Ir tas didžiulis krūvis kelia įtampą, o pareigūnams teikiama labai mažai pagalbos dėl to, ką jie patiria.
"Prisiminkime 1971 metais daktaro Filipo Zimbardo atliktą "Stenfordo kalėjimo" eksperimentą, kai studentai buvo suskirstyti į dvi grupes - "kalinių" ir "prižiūrėtojų". Po šešių dienų teko eksperimentą sustabdyti dėl sadistiško pastarųjų elgesio bei patyčių, ir todėl, kad "kaliniai" visiškai palūžo. O prieš eksperimentą buvo atliekami asmenybės testai, nerodę sveikus, išsilavinusius vaikinus turint kokių nors psichologinių problemų. Agresijai, poreikiui ją išlaisvinti čia buvo tarsi duotas leidimas, legalizuota, žmogus gavo žalią šviesą. Asmeninės cenzūros nebuvo, ji buvo atiduota aukštesnei valdžiai. Buvo sukurta tam tikra moralė, kai smurtas nebuvo siejamas su asmenine atsakomybe. O praradus atsakomybę mumyse gali prabusti vidinis žvėris, ir tas reiškinys gali išsivystyti.
Mūsų policija istoriškai tradicijas perėmė iš milicininkų, kurie slėpėsi už uniformos. Gali būti ir asmeninių priežasčių - gal žmogus augdamas patyrė smurtą šeimoje. Arba buvo nebaudžiamas, jo nusižengimus tėvai "nuplaudavo". Be gailesčio sumuša bendraamžį, o tėvai pasamdo brangų advokatą, ir jaunuolis žino, kad gali likti nebaudžiamas. Nebaudžiamumas apakina, galia svaigina", - sakė psichiatras.
Visgi, anot jo, didesnė dalis policininkų yra pasirengę būtent padėti, tačiau žmonių pasitikėjimas ar priešiškumas irgi formuoja jų elgesį.
Rašyti komentarą