Psichiatras slėpė iškrypėlius

Linas Slušnys: Prievartos atveju yra tokia bjauri dalis - jei aš nenoriu matyti, tai ir nematau. Redakcijos archyvo nuotr.

- Nusikaltimo slėpimas taip pat yra nusikaltimas, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė. Dešimtmetį trukęs jūsų tylėjimas nebuvo nusikalstamas? - „Vakaro žinios“ paklausė Lino Slušnio.

- (Sunkiai atsiduso - aut. past.) Kaip čia pasakyti. Gal todėl ten ir nebedirbu, nes jaučiuosi taip. Tuo metu viską vertinau pagal principą - pirmiausia nepakenk. Šiandien turbūt būtų drąsiau, nes policija labai daug ką žino ir daug ko išmoko. Prieš 10 metų tu galėjai pradėti bylą, bet ji niekuo nepasibaigs. Aš savo praktikoje turėjau atvejų, kai žinai ir informuoji, tačiau pasako, kad nėra faktų ir įrodymų. Be to, aš kalbėjau su vaikais, kurie pasakojo 2-3 metų senumo istorijas, tad jas patikrinti labai sudėtinga ir sunku.

Apie tai aš kalbėjau su įstaigos vadovais. Tačiau problema ta, kad kalbėdami vaikai sakydavo vieną dalyką - jei jūs niekam nesakote, mes galime kalbėtis. Mano, kaip gydytojo, pareiga ir etika yra pirmiausiai išklausyti. Ir tuo metu buvo toks mano sprendimas, aiškus, kategoriškas principas.

Ar aš slėpiau? Ne. Nežinau, ką turėjau pasakyti. Ar tada turėjau viską išviešinti? Tada nebūčiau galėjęs padėti vaikams. Vėlgi klausimas. Šiandien, atvirai pasakius, to jau nedaryčiau. Ko gero, tiesmukai atiduočiau ir tegul aiškinasi. Bet šiandien yra truputėlį pasikeitę įstatymai.

- Jūs nutylėjote ir nusikaltimai prieš vaikus toliau tęsėsi.

- Ne, šiandien negaliu patikrinti. Bet mano ir kolegų praktikoje buvo atvejų, kai mes informuodavome ir tai niekur nenueidavo. Pasibaigdavo slėpimu, faktinių įrodymų nebuvimu. Baigdavosi bylos ir tu puikiai suvokdavai, kad tą žmogų tąsai be reikalo ir tas tąsymas labai brangiai kainuoja, bet niekur neveda.

Aš labai gerai prisimenu 2000-2001 metus, kai Lietuvoje už pedofiliją per dvejus metus nuteistas tik vienas žmogus, o civilizuotos šalys tuo metu skaičiuodavo po keliolika bylų per metus. Šiandien situacija yra labai stipriai pasikeitusi. Juk prieš 10 metų ir nepriežiūra nebuvo iš viso traktuojama kaip prievartos rūšis.

Aš nežinojau faktų apie nepilnamečių pardavinėjimą ir prostituciją įstaigos išorėje, tame pačiame Švėkšnos miestelyje. Aš žinojau, kas vyksta viduje.

- Jei būtumėte atskleidęs jums vaikų papasakotas istorijas, nebūtumėte jiems padėjęs? Nėra baisu, kad nepadėjote jiems, negalėjote padėti?

- (Atsiduso - aut. past.). Pirmiausia nėra taip, kad negalima padėti. Mes apie tai kalbėjome, sakiau, ką žinau, bet neminėjau vardų, neminėjau nieko. Prievartos atveju yra tokia bjauri dalis - jei aš nenoriu matyti, tai ir nematau. Ir jei ugdymo centro personalas nenori matyti, jis ir gali nematyti net akivaizdžių faktų.

Vienas vaikas pasakojo net ne savo istoriją, o kas tuose namuose dedasi. Kiek tie faktai tikri, kiek netikri? Aš nesu policininkas, kuris tardo. Aš klausausi. Ir mano tikslas yra padėti žmogui gyventi ir eiti toliau, o ne pradėti kažkokius tardymo veiksmus.

Tuo metu aš turėjau galimybę tiems žmonėms tiek padėti. Bet iš tiesų tai buvo sunku ir, tiesą sakant, nelabai aš šiandien elgčiausi kitaip.

- Ar prokuroras neprivalo pradėti ikiteisminio tyrimo dėl nusikaltimo slėpimo? - „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos prokuratūros darbuotojų profsąjungos vadovo Juliaus RĖKSNIO.

- Atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą yra panaikinta. Dabar Baudžiamojo kodekso 238 straipsnis sako, kad viešieji darbai arba bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienų metų gresia tam, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Tokį, už kurį gresia daugiau nei 10 metų nelaisvės.

Kalbant apie seksualinius nusikaltimus, tokia bausmė gresia tik už nepilnamečio asmens išžaginimą ir seksualinį mažamečio, iki 12 metų amžiaus, prievartavimą.

Tačiau aš neįsivaizduoju, kaip galima dirbti vaikų globos namuose ir neinformuoti teisėsaugos apie tokius dalykus. Čia kyla klausimų dėl tokio asmens moralės.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“